Man neskaudėjo jau, kai varnas krankė,
Bijodamas išgirsti net save –
Skaudi gimtų namų padangė
Nukrito šliaužoti žeme.
Kur būti paukščiui, vėjui,
Dūmui, kylančiam iš kaminų?
Kaip kelt akis
Ir pamatyt gelmes žvaigždynų?
Sugludę metai, akmeniu pavirto –
Atrodo, netgi laiko neturiu.
Kur būti giesmei vyturių?
Kaip gervėms į  namus sugrįžti,
Kaip man, į erdvę atsišliejus,
Žinot, ko geidžia tėviškės dangus?

Skaudi, pavargusi padangė
Nukrito vaikščioti žeme...

Pasilenkiau.
Rieškučiomis susėmiau
Pakėliau ją prie lūpų ir kalbu:
- Kaip atsitiko, mažas lopinėli,
Neišmatuojamų visatoje erdvių ,
Kad štai su mano kojom
Vaikščioji žeme kartu?
Nejau ir tu pavargus būtimi?
Nejau ir tau dejuoti tenka?-
Sušilk rieškučiose!
Pabūki dangumi...
Čia jo galbūt labiausia reikia.
Įsiklausyk,
Išgirsk, kaip lūkesčiai
Vis į aukštybę,
Nežinia kur nusitaikę –
Mirtim išeiname,
Apšvietę žvakėm kelią,
Ir tikime, kad būsim amžini...
Ir štai matu -
Nukritusi žeme šliauži.

Nusišypsojo filosofijos pilna
Į rieškučias surankiota  padangė:
- Visur gerai, kur mūs nėra,
Visur viltim
Mažos žvakutės dega...