Iš miško tankmės su vijokliais ir plautėm plaukuos
Iššoko įraudusi nimfa.
Ir bėgo, ir lėkė lig saulės laidos
Savo gėdą pursluos paskandinti.

Šaltiny, kurs sugeria nuodėmes,
Kuris drąsioms sieloms ugningoms
Ramybę surasti padėjo,
O kvailoms nimfoms, jaunoms ir maištingoms,
Atstoja šventyklos klausyklą.

Iš paskos jai niekas nebėgo,
Nors ji to slapčia ir norėjo.
Nesuvokė protas aptemęs,
Kad Panui tik vieno reikėjo.

Jos mūziško kraujo ir skruostų raudonio,
Bekraštės jos meilės viskam, kas gražu,
Jos kūno, jos geismo ir jos atlaidumo,
Sukriošusiam piemeniui – nimfos gaivios.

Jos balsas sroveno miškų tankmėje,
Kai bėgo basa per brūzgynus,
Aidėjo, vilnijo lig saulės laidos
Jos echo labai nelaimingas.

Šaltinis jau laukė, jau laukė dievai,
Satyro ir nimfos draugystę pasmerkę.
Jie laukė jaunosios. Jos kūno eiklaus,
Pagaląstais semt kraują nagais.

O, vėjau, ach, vėjau, nešioki
jos plaukus po tankiąją girią,
Lai žino, lai mokosi nimfų vaikai,
Kaip sieloms aistringoms nutinka...