Ims šalventi...
Angele šventas,
Gal sparnais bent apgaubtum mane...
Tyliai krenta
Į tolimą krantą
Pirmos snaigės baltajam sapne.

Balta, juoda – spalvų nebereikia,
Kai tarp Gėrio ir blogo renkies...
Kas užtars mažutėlį prieš Laiką,
Prieš valdovą mirtingos būties?

Jau sutemo,
Angele mano, –
Kaip nyku širdyje ir lange!
Tamsą lydo
Suvirpusios stygos.
Dar pabūki, globėjau, drauge.

Dar ištieski man baltąją ranką,
Dar pabūki gyvybės vedliu, –
Kelyje tolimam neužtenka
Man jėgų, ir todėl negaliu

Atsigauti lyg gležnas stiebelis
Arba palme puikiąja žaliuot.
Tavo rodomas dvasinis kelias –
Amžinoji Uola! – lyg statmuo

Kelia sielą.
Angele mielas,
Kaip paguodą tave aš turiu!
Man spindėsi
Gerumo pavėsy
Tarp pasaulio krypčių keturių.