Sapnas

Matau –
          vėl priberta dichlor divinil trichlor metil metano,
Po lovą strykčioja  Antanas.
Su blusom barasi Sivickis,
Jo morką graužia baisus kiškis.

Žioplys tas Niutono binomas.
Daviau įkalti „šnapšės“ gnomui.
Į dobilus įlindo „Blūdas“
Ir liko be Simonos Grūdas.

Viršuj, lazdyne, suūkia Pelėda:
– Kiek daug klaidų, ar tau ne gėda!
Ir dar,
Kas bus, kas bus dabar?  

Lekiu lyg sinusas į tolį,
                tik, šlamšt, ir jau giliausiam moly.
Šaukiu:
                – Ichteandrai, mano broli,
Ištrauki kubinę iš nulio
Ir eik sau valgyti kukulių!
Ką, negali? Tada neverta,
Išvyki Linkolną už vartų,
Tegul sau klaidžioja po kvarkus
Su paslaptingu atometru,
Kol jo dar nepasmaugė Iksas.
Gal gi ne jis, gal Asteriksas,
Kad jo nemyli Obeliksas.

Gal lįst atgal man į diodą,
Bet kaip išvengt bjauraus katodo?
Gi ten ir beprotis anodas –
Kaip vakarykštis buterbrodas.
                 Brrrr.....

Čia vėl pulpitus, gingvitis,
Kad ėmė šaukt, mane jie vytis!
Spiegiu, galėtų pavydėt ir Vitas,
Bet pasiteikė kipšas kitas.
Žiūriu žiūriu – egi  kertelėje
Valodia krapšto sau barzdelę.
– Ak tu, nuparkėli niekšeli, –
Sakau, neliesk mano spintelės!

Sapnavęs būčiau dar ko gero
Ir FerumC‘ė aš diagramą,
Arba Miliūtės Panoramą,
Tik ir sapnams ateina galas.

Svarstau du svarmenis paėmęs,
Iš įtampos netgi pamėlęs,
Tiktai lig šiolei nežinau –
Sapne,
            bare,
                    o gal simpoziume buvau?

2009-02-26
skroblas