Apnuogino gaivias krūtis prieš jį.
O jis, kur buvęs, kur nebuvęs, užsigeidė jos sielos.
Miela sirena, daugiau taip negali
Eikvoti to, ką davė dievas.
Ką sėmė pusdieviai ir gėrė Panas,
Taškydamas purslais ir trypdamas kanopom,
Tavasis kūniškojo gundymo menas
Seniai visiems Heladoj atsibodo.

Ir liko jai paklysti labirinte,
Kurio neperžengė herojai,
Nedrįso niekas mažajai priminti,
Kad jai nebus žadėtojo rytojaus.
Išseko jaunas kūnas kaip kalnynų ežerai,
O akyse užgeso žiežirbos jaunystės,
Tačiau ji ėjo, ėjo amžinai,
Be teisės atgalios sugrįžti.