O kur dabar,
Kai jau lazda sunki?

Ei, žvirbli!
Man smagu pašaukt tave
Ir vardą kuo gražiau minėti –
Kai sėdi prie lazdos,
Matai kitaip, kas vyksta danguje.
Prisimenu, sakydavo:
– Oho, koksai gudrus –
Jau žvirblį per karvelį laiko!
Bet pažiūrėkite!
Per mano tuos metus –
Išaugo žvirblis  ir... nors netikėk! –
Norėčiau kilt kaip jis dangun,
Sparnais pajausti laisvės erdvę.
Argi svarbu, kad dar aukščiau
Ereliai skrenda,
Eikliau kregždė padangę siuva,
Į tolimą kelionę gervė liūlia...
Argi svarbu
Pralenkt klajojantį danguj,
Kai pats danguj?

O žvirbli,
Netikėjau, kad, girdi,
Gali numint pelėdai koją ---
Atrodo, angelu, brolau, skrendi,
Kai sėdžiu prie lazdos,
Kai ji sunki
Ir su manim svajoja.