Bova vakars - tuoks rūžavs ė šėlts.
Kėla mėgla - kap poukā - iš pelkės.
Slompėniejau aš, kārštė ėšpėlts,
Švelniū žuodiu ė meilės ėšalkės.

Ėr adynuo, ka šōnis nutėlst,
Praded žaimuotėis žvaigždės po dongo,
Nuejau aš pri Zuosės: bėlst- bėlst -
Karšta kākta prispaudiau pri longa.

Laukiau laukiau, kėntiejau - ni brakšt!
Tiktā pliuotku klausaus po nedielės:
Ka pas Zuosė, matyt, bova smaks -
Tuoks sorōkės ė jouds, kap žydielis...

Doutiuo dėtka kuožnam, kas pagaus
Tou nenaudieli pelkiu bezdōka
Ė prispaudės pri žēmės, paklaus,
Diel kuo monėi tėik morza sorōka.

Nenuoriedams sau šėrdėis sožeist,
Vėsus zelkuorius nunešiau Zuose:
Maliavuodamuos lai pasėveiz -
Ėr anā jau žel ousta po nuosė!