Žara

Kaip droviai rausta ryto šio žara –
Lyg jaustų būvį žemės geidulingą,
Nes paslapčių užglausti kur nėra –
Gal paskutinį kartą šitą žiemą sninga.

Iš po ažūro nuometų baltų
Kiekvienas grumstas tartum gyvas veržias –
Ne išeitis vėliau ieškot kaltų,
Kad palikai ir vienišas, ir bergždžias...

„Gyvi, gyvi!“ – pratrūks pilki laukai
Giesmėm, spalvom, glamonėm šilto vėjo.
Žara šio ryto klausia, kaip laikais –
Ar jau pavasaris tau į sapnus atėjo?

Kas tu esi – stuobrys ar atžala?
Ar ledo lukštą laužia karštas kraujas?
Gal dar valiūkiškai galva, kad ir žila,
Kliedėt pavasariu liguistai nesiliauja?..
Nijolena