Ant laumžirgio sparnų

Ant laumžirgio sparnų plazdena vėjas,
Sidabro gijos spindi vandeny.
Prisiglaudžiau prie plakančios krūtinės,
O ji tvirta, labai švelni.

Balta pašvaistė juodą dangų rėžia,
Vėl mėnuo kabo ten aukštai.
Pasaulį lyg į stiklo dėžę
Uždarė ateities kerai.

Žinau dabar, kad stiklo žemė,
Apglėbusi melsvus sparnus,
Kažkur aukštai mėnulį remia
Tarytum angelas trapus.
Etuno