Antras skyrius

Raimonda negali patikėti...

Pirmadienį, kai Raimonda atėjo į mokyklą negalėjo patikėti savo akimis. Ji pamatė Inesą jų priešių būrį tai yra pas Gabiją, Ramunę, Giedrę ir Augustę. Ir jos visos buvo tokios linksmos ypač Inesa. Raimonda pamačius, kad Inesa pas jas, labai nusiminė, nes juk jos buvo viena kitai pažadėjusios, kad ir kas atsitiktų jos niekada nesusidės su klasės pagyrūnėmis ir neieškos kitų draugių. Ir Raimonda atsiminė, kad ji pirma sulaužė jų susitarimą ir pradėjos verkti. Tuo tarpu prie Raimondos priėjo Ida ir paklausė:
- Kas atsitiko Raimonda? Kodėl verki?
- Aš verkiu todėl, kad dabar tikrai žinau, kad netekau geriausios savo draugės...
- Tikrai užjaučiu. Bet aš tikiu, kad tu susitaikysi su Inesa.
- Tu taip manai?
- Taip. Juk  jeigu judvi draugavot šitiek laiko, jūsų negali imti ir išskirti tokia naujokė kaip aš.
- Tikra tiesa. Dabar tikrai žinau, kad  vilčių yra tik reikia labiau pasistengti...
- Taip. Ir baik verkti, nes dar ir mane sugraudysi.
Tuo tarpu tarp pagyrūnių pagal Raimondą ir Inesą, vyko labai  įdomus įvykis.
- Tik pamanykit, Raimonda pravirko kaip maža mergaitė.-pasakė Gabija.
- Ei, Inesa bėk padėti savo draugei.-nusijuokė Giedrė.
- Ji man jau nebe draugė.- atkirto Inesa.
- Tik pamanykit, naujokė Ida susirado draugę. Juk ji moksliukė ir knygų graužikė, kaip ir tu Inesa, – pasišaipė Ramunė.
- Tylėk Ramunė, arba ramunės žiedas turės mėlyną tašką po akimis.- pagrasino Inesa.
- Užsičiaupk Inesa, aš tavęs nė trupučio nebijau, juk aš turiu vyresnį brolį kuris kai paprašysiu, padarys bet ką. Netgi nuskriaus mergaitę.
- Dabar pamačiau Ramune, kad tu tikra veidmainė. Be reikalo susipykau su Raimonda, juk šimtą kartų geresnė už tave, juk po tavo angelo veideliu slepiasi tikra ragana.
- O varge, tu Inesa tikra neišmanėlė, juk mes su tavim dabar susidėjom tik todėl, kad galėtume nusirašyt visų dalykų namų darbus, o ne būt tavo draugės. –pasakė Ramunė.
- Viso gero Lochneso  pabaisos.-pasišaipė Inesa.
- Tu Inesa, dar pamatysi kas yra Ramunė Kunigaikštytė, tu dar pasigailėsi.
- Nebijau tavo grasinimų, berods šis grasinimas yra  devyniasdešimt devintas, dar vienas ir bus šimtas. Viso gero.
Ir Inesa išdidžiai nuėjo nuo savo priešių. Ji prie Raimondos eiti nedrįso , nes ji ją taip įskaudino, nes pasakė, kad su ja daugiau nebendraus, kad ji susidėjo su naujoke. Bet Inesa apsisprendė ir nuėjo atsiprašyti Raimondos.
- Raimonda.
- Ką?
- Mums reikia pasikalbėti.
- Aš tuoj grįšiu Ida.
- Gerai.
- Raimonda aš noriu atsiprašyti, už tai ką paskiau, aš visai nenorėjau tavęs įskaudinti, bet aš supykau, kai pamačiau, kad tu susidėjai tu naujoke. Atleisk man. Ar atleisi?
- Žinoma, dar klausi? Kaip aš tau galiu neatleist jeigu mudvi esam pačios geriausios draugės.
- Raimonda, tu žinai kai aš buvau pas tas, jos tave pavadino maža verkiančia mergaite, o aš tave gyniau ir dar jas pavadinau Lochneso pabaisomis, o Ramunė man pagrasino savo broliu, bet aš jos nebijau.
- Mes Ramunei dar atkeršysim. Inesa tau tikrai reikėtų susipažint su Ida ji tikrai labai gera mergaitė.
- Aš nenoriu. Per ją mes ir susipykom.
- Mes susipykom ne dėl Idos, o dėl tavo pavydo ,kad aš draugauju ir su ja.
- Gal tu ir teisi. Bet aš su ja vis tiek nesusipažinsiu. Man ji įtartina. Gal ji susidėjus su tomis. Mums reikia kaip nors jas vadinti.
- Tikrai nes kiekvieną kartą kai mums reikia jas apibūdinti, mes turime sakyti jų vardus, ir jos supranta, kad mes šnekame apie jas.
- Tikra teisybė. Hmm...Gal „Grafaitės“?
- Ne. Čia tu paėmei iš knygos „Mėtinės padūkėlės“. negali kartok knygų. Reika sugalvot savo.-pasakė Raimonda.
- Tikrai. Gal „Blogietės“?
- Galimas variantas. Bet ne. Per daug blogiukiška.
- Triksės?
- Triksės puikus pavadinimas. Bet ir mes turime kaip nors vadintis.
- Taip. Gal „Dangaus mergaitės“?
- Gal... „Svajonių mergaitės“?
- Taip. Mes esam Svajonių mergaitės.-sušuko Inesa.
- O kodėl tau įtartina Ida?
- Nes kai aš einu namo, matau kai Ida nenueina į savo namus, o eina pas Ramunę.
- Negali būti!?
- Gali. Juk atsimink aš gyvenu visai netoli Idos ir Ramunės.
- Tikra tiesa. Šiandien mums reikia pasekti Idą ir įsitikinti ar ji mūsų neišduoda.
- Tik ne šiandien, nes aš turiu parengti planą kaip ką nors iškrėsti Ramunei  už grasinimus man.
- Aš galiu padėti. Tu atsimeni kaip mes buvom paėmę į nelaisvę Ramunės dienoraštį?
- Taip.
- Aš tada pasidariau jo kopiją ir dar turiu.
- Tu nori pasakyti, kad mes galėtume tą kopiją kurią turime įdėti į mokyklos sienlaikraštį ir išplatinti visoje mokykloje,- nustebo Inesa.
- Taip. Tik turim veikti dar šiandien, nes rytoj antradienis, o juk antradieniai sienlaikraštis keičiamas, mes turime paruošti kopijas ir jas įdėti į sienlaikraštį kol jis atrakintas, kitaip mūsų planas neišdegs.
- Taip. Tu tikra žinovė. Nors žinoma vadė esu aš.
- Tai jau taip. Kitaip mūsų planas su kaimynu būtų niekada neįgyvendintas...
- Viso..
- Viso.. einu ruošt kopijų...
- Jau įsivaizduoju koks rytoj bus Ramunės veidas...
Ir mergaitės išsiskyrė. Norėjo kuo greičiau įgyvendinti savo planą, bet Inesa nežinojo kas jos laukia rytoj po pamokų...