- Kodėl, mamyte, tavo raukšlės man panašios į paukščius?
- Todėl, sūnau, kad mūsų metai greit praskrieja,
Todėl, kad mintys kelia sielą į aukščius,
Kurių pasiekti mes nesugebam, nespėjam...

Ir lieka Laiko žymės ant kaktos,
Ir palengva plaukai lyg debesys  pabąla,
Kuo mes toliau nuo nekaltos pradžios
Ir kuo arčiau šio žemiškojo galo.

Galbūt raukšlelė - praeities skausmai,
Gal ten - sunki mūs nevilties minutė,
Žymesnė tuo, kuo tikresni jausmai,
O jie be ženklo juk negali žūti...

- Tu ir raukšlėta man labai graži,-
Nusirita nuo kelių taip paguodęs vaikas.
Ak, kaip trumpai mes būname maži,
Ir koks tai paslaptingas paukštis - Laikas...