Ne duoneliautojai tave išsinešios, Tėvyne,
Ne jie tau išbadys akis,
Ne jie su poreikiais plėšriais
Nulups gentainių odą,
Kad pasisiūtų čežančius elitinius rūbus.
Ką veikia pyragautojai?
Jie ne kiaurom terbelėm
Sustojo prie tavęs į nekantriųjų eilę.
Tie peiliadančiai prasigraužia pro siūles
Ir veržiasi išsiurbti paskutinį kraują,
Nes pinigams, nes auksui nepažįstama Tėvynė,
Nes jie be skrupulų, be sentimentų –
Jei numarina vieną, siurbias prie kitos,
Kad tik galėtų daugintis ir veistis.
Kada girdėjai sakantį valstietį,
Kad žemę dirbti jam neapsimoka?
Užsikrėtė valstybės šaknys
Sočiųjų paistalais
Aršiau nei tvarto smarve,
Pradviso jų, neva, vertybėm.
Tautos dalis didžioji vaikšto
Su ištiesta ranka –
Kaip pasmerktieji neregiai,
Nes tie, kas pasišovė būt vadais,
Atsisijojo iš akliausių kurmių –
Iš pyragautojų pačių aršiausių egzempliorių,
Nusižiūrėjusių Karibus ir Maldyvus.
Tarp usnimis ir kiečiais šiurpstančių gimtų laukų
Aukštom tvorom atsiriboja nuo problemų
Vilos ir pirtelės,
Ir čia „Lietuva brangi“ ištariama
Ne maironiška prasme.
Trapi gija tarp šiandienos ir praeities
Užgęsta tartum Vėlinių žvakelė,
Ir vis silpniau tautiečiai suvokia Velykas,
Nes neprisikelia pavasarį Tėvynė –
Baisiais nuodėguliais sausos žolės gaisrų
Parodo ji kaukėtą savo veidą.
Ir net kvailiausias duoneliautojas, supratęs karčią tiesą, atsidūsta.
Gal jis išsinešė Tėvynę?..