Paskubėjusiems išeiti

Ir vėl kraupi žinia, ir vėl taip širdį gelia,
Vėl demonas nakties nuskynė šviesos žiedą.
Ne mano jis, neaugo man prie kelio,
Tik taip skaudu ir... ašara nurieda.

Kodėl? Gal tiek nedaug reikėjo,
Kad smegduobė nešauktų lyg namai.
Kodėl rast draugo rankos negalėjo,
Kodėl tada, tą kartą, tu ten nebuvai!?

Kaip mes nedrįstam pasakyt balsu, kad mylim,
Nežinome, kas mus užjaus, padės,
Dažnai pasimetam ir taip nejaukiai tylim
Prie per anksti,
                          kaip per anksti,
                                               vėl iškastos duobės.

Todėl kartokim ir kartokim, nors mus bartų,
Nors šauktų:
                     – Tušti tie žodžiai, plepalai!
Kalbėkime gyvenimui, ne mirčiai maldą,
Kad žemėj saulei skleistųsi visi žiedai.

Kartokim ir kartokim, kad išdavystė dar ne viskas,
Kad dienos ne tiktai vienos, juodos spalvos,
Kad laikas bėga, metai keičiasi. Žiūrėk,
                                             rytuos saulėtekiai vėl dega, tviska,
Nauja lemtis vainiką naują deda žmogui ant galvos.

Kaip mes nedrįstam kartais pasakyt kitiems ir sau:
               – Iškęsiu melą, tik jėgų, duok, Dieve, dar truputį,
Nors taip sunku, taip pavargau,
Vis tiek – renkuos gyvenimą, renkuosi saulėj būti.


2009-02-17