Lange ugniniai dangūs freskas tapo
Ir vėjų šilkas užkalbėjimus šventus žolynams seka,
Lietaus šlapiu kvapu prausiu aš tavo kaklą –
Dievams šį vakarą raudonis skruostuos dega.

Kvėpavimu įkaitusiu iš žemės kyla
Ritmingi tvinksniai palaimintų dvynių,
Kur susigėdęs nusisuktų net fakyras,
Pametęs viltį išmokti burtų šių.

Iš lūpų į ausis, ir vėl atgal į lūpas,
Kaip obelų žieduos, ramybėj lapų teka
Kalba, be garso, kurią du sukūrė –
Delnų tylėjimu į delnus.