Neskubėk.

Nes tavęs niekas nelaukia. Tik gyvenimas ir Viskas.

Dar, išimties tvarka – nemetalinės prekybos centrų kasos (pilnos nepigiai žibančio metalo). Bet jas užrakink ir pažvelk kas aukščiau. Be metalo, be medienos, be plastmasės... Be materijos.
   Taip, tu visiškai teisus. Kažkur prasminėje erdvėje tavęs laukia knygos, neskaitytais puslapiais, nuogais viršeliais, neatverstais pasauliais ir nenukarpytais nagais, pilnais grožinio manikiūro. Nukirpk šią estetiką ir svetingai pasitik kitus patriotiškai išrikiuotoje eilėje belaukiančius civilinius skaitytojus, tarp kurių esti ir čigonų, ir ponų, ir net dramblių, kurių nebuvo Navako vaikystėje. Eilinės mažumos (red.: skaitytojai) drįsta turėti įvairius charakterius. Kitokius nei tau rodo televizijos reklamoje apie pašėlusiai naują kaktusų šalies serialą. Kitokius, nei pasakose apie nykštukus. Užauk, reinkarnuokis į vargingą dailininko būtį, ir nupiešk juos. Esu įsitikinęs, jog tuomet nutapytum tuščią lapą, kuriame telpa visos paletės spalvos. O spalvose – ir Kęstučio vaikystėje nematyti drambliai, ir Parulskio murmanti siena (Sigitas minėjo, jog „lietuviškų kamasutrų sieną“ žmonės labiau pirktų), ir Apučio vieškelyje klaidžiojantys džipai, ir (...). Lape tilptų ir antikos filosofai bei neegzistavę neišmanėliai. Tik man gaila perpildytai tuščio lapo, tad nutariau jame padėti tašką, į kurį telpa bestruktūrės mano emocijos ir bestuburiai šių dienų įstatymai. Giliai mano taške slypi tiesa. Nors šioje vietoje Mozė buvo išmintingesnis, tiesą paslėpęs akmens plokštėse.
   Anuomet plokščių skaldymas neturėjo perspektyvos. Dabar pinigai suskaldytų ir mėnulį. Bet ne mano tašką, nes jis niekam netrukdo. Niekas jo nemato, o kitas niekas net nežiūri. Ir Platonas nežiūri rimtai į mane, nes jo pečiai per platūs, užstoja smulkmes. Ir šiaip jis, pamatęs mano tašką, pagalvotų kad užrūkiau nelegalios žolės arba šiaip olandiškos kasdieninės duonos...  Negaliu ant jo pykti, nes jis nemato mano taško. O jo taškus aš matau bet kurioje filosofijos knygoje. Greičiausiai jis pasiklystų mano geografijoj ir pagalvotų kad aš Kolumbas, atradęs kitą literatūros žemyną (idealistinė filosofija). Pavydžiu jam, nes jo laikais nestatė kazino ir pornografijos filmų. Tada net banalių sieninių kalendorių nebuvo, tad visada atsirasdavo laiko atsiversti neparašytoms knygoms ir padėti tašką, kuris atkišo užpakalinį grožį dar neegzistavusiai sintaksei. Tai buvo pradžia!
   Evoliucija būdinga mūsų visatai, tad laikui bėgant taškas apsirengė simboliais, hieroglifais, alfabetais... O dabar kompiuterių graužikai rengia ir naujas beta versijas, tam pačiam taškui padėti. Yra programų, kurios pačios bando kurti eilėraščius. Tikrai, visai rimtai, be jokios ironijos...Tik man tatai nepatinka ir kyla neblėstantis noras techniką mėtyti pro langą. Deja, atsirastų daug gaudančių. Pradedant manimi, baigiant tavimi. Tad. Supratai.
  
           Surimtėkim.

  Dabar nusimesiu gyvenimo rūbą ir akimirkai tapsiu adomu iš uždrausto padangės obels. Nesilaikysiu draudimų ir krisiu ilgai (lyg Hefaistas nuo Olimpo kalno). Kritimo procese spėsiu padėti tašką: didelį, be sakinio, be morfologijos, be fonetikos. Tik tam, kad nebežiūrėtum daugiau „youtube“ klounų ar televizinių Maklaudų, nemirštančių visomis prasmėmis. Ekranams vieta kambaryje, o tau – bibliotekos palėpėje. Netikėtai atsibudęs ten paimk baltą (gink Dieve ne tuščią!) popieriaus lapą ir padėk tašką. Savaime turėtum susiprast, kad jis dedamas ne šratinuku. Ir net ne holivudiniu the end‘u. Ne.
   Taškas... – Pradžia ir pabaiga, tiesos ir melo atsvara. Daugiau nemeluok, tik dėk taškus. Laikrodžiui tiksint evoliucionuosi į antikos žmogų: protingą, tiesų, ieškantį prasmės. Tuo pačiu ir taškas evoliucionuos į alfabetą, fonetiką, morfologiją, leksiką, sintaksę. Pakvipus didžiausia gyvenimo pergale, pasaulis tau nupieš juodus dramblius, alkoholio herojus, svylančią šalies ekonomiką, liūdną lyrinį tekstą ir kt. Visą materialiai liūdną pasaulį sudėk į voką ir atsiųsk man. Garantuoju gausiąs tuščią lapą (ne tik baltą). Kadangi nekenčiu tuštumos, padėsiu tašką ir išgyvensiu tai, ką išgyveno protingieji. Tikėtina, laimėsiu nacionalinę premiją. Ir ją man atsiųs balto lapo pavidalu. Tik jame jau bus taškas ir nieko dėti nebereiks. Nebent laikinai euforiško cukraus. O dabar neskubėdamas dedu:

Tašką.