Į baltus dobilus sukriskim tyliai,
Kad būtume dangaus šviesa.
Ir eikim iš namų į šaukiančią mus tylą,
Ir niekam nesakykim, kas bus šiąnakt.

Nes patys dar nežinom...

Prieš einant vandenin skandinkim kojas,
Kad švarūs būtume, kai kvies sustot –  
Tokiu pavasariu tik kartą medžiai groja,
Ir niekam nesakykim, kad šiandien būtent toks...

Nes patys dar nežinom...

Ir dobilai nežino, kam dabar gyvena,
Visai kaip mes, išėję iš namų,
Ir kviečia mus, nes tiki, kad mes galim
Grąžint pavasarį būties laikinumu.

Bet patys dar nežinom...

Kam į baltus dobilus sukristi tyliai,
Kam reikia būt dangaus šviesa,
Kam iš namų išeit į šaukiančią mus tylą,
Kodėl negalim pasakyt, kas bus šiąnakt...