Gąsdino mane juoda naktis,
Ligi ryto, sakė, neužmigsiu.
Ir išsinešė visas viltis,
Tik ant sienos laikrodis man tiksi.

Bet nustebinau įžūlumu:
Manė ji – kankinsiuos, o šypsojaus.
Netgi neišėjus iš namų
Rėtyje mintis supau, sijojau.

O paskui už stalo sodinau,
Puodukus nešiau ir cukrų, kavą.
Pabendrauti taip, gerai žinau,
Būna miela, artima ir sava.

Nepykstu, naktele, ant tavęs,
Gal ir tavo kerštas jau praėjo.
Švinta, laikas saulę parsivest.
O miegot visai aš nenorėjau.