Minčių voratinkly klaidžiam
Mano siela jaučias pasimetus.
Joj pilna abejonių ir tiklsų,
Bet nė vieno tikro jų tikrų.

Kartais mano mintys vertos ausko,
Jos lyg šedevrai, spindintys iš tolo,
O kartais gėda man jų todėl,
Kad pilna ten skausmo ir tikrovės,
Kvailo džiaugsmo ir dorovės.

Pasimetus aš nežinia kur –
Vidury pasaulio
Ar vidury minčių?
Ar vidury žmonijos, kupinos vilčių?

Aš bijau nelaisvės,
Stingdančios siaubo kainos...