Ar Tu girdi, ošimą medžių, vieversio dejones
Ir paukščių skrendančių plasnojančius sparnus?
Ar Tu girdi klajūną vėją ir manas svajones
Ir debesis švininius viesulo tarnus?

Ar girdis Tau, kaip klykia kūdikis vos gimęs,
Kaip rauda motina, netekusi sūnaus?
Ar girdis Tau jos balsas senas ir užkimęs,
Sulaistyto nuo ašarų pavasario sūraus?

Ar dar jauti tą gaivą ryto rasoje išplautą,
Kai vienmarškinis rūkas slepias už žolės?
Ar dar jauti tą garsą, stygomis išgautą,
Tą kvapą skleidžiamą pavasario gėlės.

Ar myli dar Tėvynę taip, kaip kažkada mylėjai
Ir ar galėtum vėl už ją kaip kažkada numirt?
Juk visada į ten sugrįžt pavasarį žadėjai,
Tik šįkart leidi aistrai pailsėt, nusiramint....