Jei būčiau ir toli nuo čia, vis tiek tavęs ieškočiau,
Nepatikėčiau, kad nėra vilties, tos tolimos šviesos,
Tamsiausioje nakty paslėpto sielos grožio
Ir naujo ryto, kupino tikėjimo,
                                               lyg virpančios rasos.

Jei būčiau jau kitur, tada ir ten visas dienas vien laukimu iškeisčiau,
Gal būtų jo per daug, gal kartais per sunku,
Tiktai minties, kad tu esi šalia,
                                               nuo savęs niekad niekad nepaleisčiau,
Te ji viena į skrydį šauks ir man suteiks sparnus.

Kai protas vis kartos, kad nėr tavęs, tikrai jau vienas,
Juo netikėsiu, lai kalbės širdis.
Žinau, jinai suras sapnų takus ir ves per pievas
Į sodą žydintį, kur baltus žiedus tarsi šiltą sniegą
                                               barsto tavo rankų pasiilgus mano obelis.

Jei būčiau dar toliau, kad net ir nežinočiau,
Kada ir kur dvi širdys vėlei susitiks,
Nakties žvaigždėtam danguje,
                                               o dieną saulėje tavęs ieškočiau,
Nes tu buvai ir liksi šio pasaulio  
                                               pats šilčiausias žemėj spindulys.

Jei būtų nuosprendis, sakytų – viskas baigta,
Nebus rytojaus ir nebus prasmės,
Vaivorykštėj margoj, žalioj žolėj, girios tankmėj
                                               tegul ieškot man būtų leista,
Nes sielos ilgesio nebeužtvenkt,
                                               kaip žemėj upių,
                                                           kaip trykštančios versmės.


2009-02-16