Ech tos sielos pagirios...
Aš galiu tik padėkoti visiems, kurie buvo šalia... kurie leido pažvelgti į save kitokį, kurie leido pažvelgti ir BŪTI toje sąmonėje, kurioje ATRODO GALI PAMILTI SAVE IR VISUS APLINKUI. Ačiū už tas akimirkas „čia ir dabar“, kuriose mane valdė MEILĖS sąmonė... Toje sąmonėje kiekvienas buvote man mokytoju ir artimiausiu žmogumi...

Deja, yra kitų sąmonių ir kitų akimirkų „čia ir dabar“... yra sąmonė, kai ATRODO NIEKADA NEPAMILSI SAVĘS IR KITŲ, ATRODO PATIES GYVENIMO... yra akimirka „čia ir dabar“, kurioje visiškai nekenti savęs, niekini ir nori sunaikinti, sunaikinti kaip sapną, kuris buvo užrašytas dienoraštyje, išrauti visus žodžius, kurie išlieti popieriuje, suglamžyti save kaip popierių, apspjaudyti ir sudeginti, kad liktų tik dulkės ir pelenai, kurie gal būt primins tave kitiems... primins kitokį, kartais mylintį, o ne tik niekinantį save...

Ką gi, glamžom save toliau: vėl geriu, geriu antra diena, glamžau save ir vis svajoju įmesti į degantį gyvenimo laužą, kad liktų pelenai ir atsiminimai – KARTAIS JIS MOKĖJO MYLĖTI...