Kūnas, gyvybė, mirtis...
Ar girdi, kaip į grindinį dūžta
Paskutiniai žingsniai iš valso?
Kaip nurieda nuo stogo lašeliai
To nepaprasto vaikiško aukso.
Kaip balsai dar jauni į padangę
Budina krištolo mėlio akis,
Kviečia gyvenimo šokiui
Skrenda per baltas pusnis.
Svaiginančiai sukasi kojos,
Užlieja nauja artuma.
Viskas vis sukas ir sukas,
Šviesos užgęsta sapne.
Smėly sugulę šešėliai,
Rankom šmėžuoja naktis,
Jūra beglobė alsuoja:
„Kūnas, gyvybė, mirtis...“