O kartais dar būna...

O kartais dar būna... kad ir kokie gražūs žodžiai bebūtų, kaip jie besistengtų nešti žinią, kaip jie besistengtų būti gražiais, svarbiais, kandžiais ar net mylinčiais... jų – žodžių, pasidaro gaila, nes jie niekada nepasakys to, ką norėta pasakyti, pasidaro pikta, nes jie – žodžiai, yra tokie lėkšti... galima juos niekinti, dėl jų ginčytis ar nuolankiai, nuleidus galvą, atsargiai sakyti – taip, taip, viskas tiesa... Visa tai tampa nerėksminga, žodžiai tampa šiukšlėmis, kai iš tikrųjų susitinka dviejų žmonių akys... Akys, kurios, atrodo, tiek daug tau sako, ir kurioms, atrodo, gali atsakyti tiek daug... Vien akys pasako tai, ką tu supranti be žodžių... Akys, kurioms nieko nesakei, bet kurios, atrodo, viską suprato be žodžių... Akys, iš kurių net nereikia jokio atsakymo... Ir būna taip, kad pradedi trokšti, jog visi pasaulio žodžiai dingtų ir net nesistengtų sakyti, nė nebandytų artintis prie to jausmo ir jį gadinti, nes viskas aišku ir be žodžių...

O kartais dar būna kitas rytas, kai pradedi savęs klausti: Hey, žmogau, ar tau ne paranoja? Tau paranoja... Ir būna, kad nieko savęs neklausi, o tiesiog viską žinai, tavo siela žino, niekam nereikia patvirtinimo, ir žinai, kad kitas žmogus žino, ir tikriausiai jam taip pat nereikia patvirtinimo...

Ir būna rytas, kai tu perskaitai žodžius... ir pasakai: ačiū, žodžiai! Ir nors jūs tokie išdykėliai, nors jūs sugebate pabėgti į kitas lūpas, vis tiek jus taip malonu skaityti, nes kažkam norėjai pasakyti lygiai tą patį....

Ir būna rytas, kai tu, vis dėl to nuleidi galvą ir tyliai tyliai pagalvoji: taip, taip, viskas tiesa...

Ir atrodo, kad Tave išgirdo ir suprato, kad galima kalbėtis per atstumą...
Karsanata