Leiskit būti banaliu dar kartą
Ir nebarkite dėl žodžių,
             ne, man ne tuščių,
Kad kartoju vardą lyg brangiausią maldą –
Lietuvą mylėjau ir myliu.

Aš gerai žinau – nesu toks vienas,
Tūkstančiai ir tūkstančiai kitų,
Kam ir baugios juodos krizės dienos
Neatšaldo tėviškei jausmų.

Lietuva –
             daugiau nei parlamentas,
Nei ministro ta – kita kėdė,
Lietuva –
             svarbiau nei prezidentas,
Juo labiau nei partija  Pė Pė.

Taip, skaudu, kad mūsų vis mažėja,
Kad kitur kai kam geriau, šviesiau,
Net Kaune, centrinėje alėjoj,
Draugą besutiksi vis rečiau.

Tai ne ji, ne Motina pamiršo
Mus maitinti duona, medumi,
Nepagimdė ji nė vieno girto,
Nusikaltėliu ar vagimi.

Vis tai mes nematom kitų skausmo,
Ant visų už viską pykdami,
Nirštam, baram, kam diena išaušo
Ne su saule, bet su lietumi.

Tu atleiski, Lietuva motule,
Jei mes elgiamės visai paikai,
Išrenkam valdžion „budulius“,
Vėliau verkiam lyg vaikai.

Tu atleiski, Lietuva motule,
Kad nemokam vis dar būt laisvi,
Per ilgai kapuos didvyriai guli,
Ir kalba poetų per tyli.

2009-02-12