Paleisk akmeniu maištininko rankom,
Valyk nuo lūpų žodžius, šlykščiai saldžiai išlaižytus,
Duok kalbėt juodraščiais dėmėtais, bet tikrais.
Erdvėm neišmatuotom kaip tu – taip man duok sklęst,
Parodyk šviesą akims,
Tylėjimus leisk pasakyt, kuriuos dengiau
Nuo savęs, nuo tavęs,
Nieko nepaslėpiau -
Rankom išsidaviau
Darbais purvinais,
Suterštais tau pažadais.
Menkumo,
Tėve, savęs bijau,
Nes didesnio už tave
Nesuradau nieko.
Tik šešėlius,
Vis tavo
Pėdas.