Tu toks skubėjimas į mano laiką...

Ant lovos taikiai sugulę žiedai,
Prisiglaudę prie antklodės raštų.
Jais rinkti kovo mėnesius bandei –
Tavęs žydėjimo vienatvė šitaip prašė.

Jau nebeklausei niekada manęs,
Kaip atrakint dienų ilgėjimą pavasarį,
Nes būna tokios valandos, kurias atrast,
Kai būni vienas, neįmanoma.

Ant lovos žiedus sugulusius taikiai
Palikim gyventi šį kartą tik mums.
Ir gal mes būsim tie, kurių nereikia laikui –
Nuo lovos pasiimkim tik raktus.

Ir eisim į žydėjimą.
O kol kas –
Tu toks skubėjimas.
Į
Mano
Laiką.