Tos valandos nedažnos,
Bet žinau -
Atėjusios paprašo būt visagaliu.
Gal įkvėpimas tai,
Gal iš tikrųjų juo būnu,
Bet rankos tuščios -
Tuščiomis ir lieka.
Tik sieloje erdvu ir pakylu
Ir, nekreivodamas siela, tikiu:
Per daug visatoj tuštumos,
Kad netgi dūmui būt Nieku reikėtų –
Ne Dievas, tai erdvė priglaus
Šviesiu būties darbymečiu,
Kur nesvarbu
Kas tu,
Bet BŪTI – privalai...