Visur nuo šiol bus šlapia.
Ir pėdos sniege nebus baltos.
Ir šuva nebeužuos daugiau mano baimės.
Ir niekada nebeverksiu.
Ir neatleisiu daugiau.

Nebus šviesos.
Naktys.
Ilgos. Šaltos. Šlapios.
Naktys, kai nežinai, kodėl bijai
Netyčia mėnesienoj sužibusios sagos.

Ir nežinai, ar verkt – gal užteks apsimesti,
Kad esi kvailesnis už pasaulį,
Gimusį iš nieko.

Bus naktys, kurių niekad neužbaigsi,
Slogios, kaip ankštas užkaltas lopšys.

Niekas nepasakys –
Tiksi laikrodis
Ar svetima širdis.

Nesulaukiamas rytas.
Po tokių naktų – iškart diena.
Visur nuo šiol bus šlykščiai šlapia.
Tik dulksna ir rūkas,
Ir nesuprantami žolės ženklai.


Mieganti saulė
(užmigdyta saulė)
Nebus šviesa.
Nebus vakaro vėsos
(nes bus visada vėsu).
Bus nekintantis kentėjimas
(pripratus bus tik nuobodu).

Naktį žvaigždynai atiduoda savo spindesį
Mažoms smėlio kruopelytėms..

Atsakymai nebebus suvokimas
(jie atneš tik naujus nežinomuosius, naujus matavimus ir žymenis, ir neužteks jiems graikų abėcėlės).

Ir neateis Atėnė su Arachne varžytis
(ir nebus pasaulyje vorų).
Ir Odisėjas nemylės Penelopės
(tik bijos sulaužyti pažadą mirti prie savo lovos ketvirtosios kojos).

Visur nuo šiol bus šlykščiai šlapia.
Moiros man bus palankios,
Nes tik jų audžiamų siūlų vingiai
(kuo daugiau vijų, tuo daugiau nelaimių gyvenimuose)
Galės užpildyti mano tuštumą.

Ir būsiu tik ten,
Kur visad šlykščiai šlapia,
Ilsėsiuos tenai, kur žemė tuščia
(ten niekam nėra vietos).

Noriu būti.
Noriu skristi.
Nenoriu būti pakelta kitų,
Noriu užsiaugint sparnus.

Neieškau aš kančios.
Nereikia tobulybės.
Noriu būti.
Būti.
Ir suprasti, kas esu.