Krenta snaigės į vėliavų šilką,
Dengia rašmenis mūs atminties.
Amžinoji ugnis sielas šildo,
Ir tikiu, kad kiekvieną palies.

Auksu žalvario skydas suspindi, –
Kraujo rūdys ir vėl gintarės! –
Šią akimirką esam per sprindį
Nuo mūs protėvių ginklo garbės...

Stovi mūsų istorijos vyrai
Lyg sargyboj šlovės ir vilties.
Akmenin ledo ašaros byra,
Rodos, raidės tuojau susilies

Į istorijos trupantį raštą,
Kad pavirstų giesmės eilute
– – – – – – – – – – – – – – – –
Stebi sunkstančią laikmečio naštą
Pasilikę veidai granite.