Jis žlagso tarpdury tarsi spjaudalas - paklydęs ir girtas - Petras prie pragaro vartų - anachroniškasis anachronizmas. Nors raktai seniai pragerti ir laikas sustojo ties vakar - jam pavyksta kaskart susireikšminti - išnyrant iš gyvulio snūdo. Anuomet turėjau raktus... O durys nesaugomos... Viduje - velniava: apšnerkštas baras, klejonės ir dainos. Čia visi laukiami, nes nė vieno pasauliui nereikia. Tirštėjant sutemai, kada išsitrina vaizdas už lango, iš butelių išsiveržia rūkas ir pasigirsta šniokščiančios bangos... Ir denis siūbuoja keliaujant iš niekur į niekur. Ir nieko - tik sapnas. Kad raktas. Kišenėj.