Kartās, atsisiedės alkieriou i krāsė,
Mėslėjo aš apie Vėtkaus Stāsė.
Baise straini, mitri bova mērga.
Pakabintė anou daug reikiejė vārga!

No, ka pasižaimuojiev savaitė,
Ana sāka: \"Netorio aš kraitė,
Bet ka tep mylietė moni muoki,
Juk paimsi, Pranieli, ė tuokė?\"

Gaila bova Stāsės. Meilės bova gaila...
Bet ilyskėt ėr i mona kaili:
Aš pavuožuojau - abodo plėkė basė,
Negalio juk žanytėis so Stasė!

Dėinas, meta biega, ākis daug kuo mātė.
Torio, diekou Dėvou, jau ne pėrma pātė.
Bet sakykėt, diel kuo ėiškau krāsės
Ė galvuojo tiktā apie Stāsė?

Juk gėrdiejau daug meiliū žuodieliu
Ė ne vėina lieli soupavau ont kieliu.
Bet par kuožna dėdėlė vesēlė
Vuožuojo tiktā apie Stasēlė...