Svajonė už tris centus

Silikoninėm ašarom pravirko visi tie žmonės, kurie kažkada tikėjo kreivais gėlių žiedais ir aksominiais debesimis, saldžiais linčiuojamųjų šūksniais ir kaltais budelių atodūsiais. Supratę, kad nebebus išganyti, išmėtę milijonus gyvenimo sekundžių, kurios tokios juokingos po vieną ir tokios slegiančios kartu...
Na taip. Žmonės.

Aš seku tą laiką
vatiniam popieriui uždususius
save
palikusias nakty dienas
užmiršusias braukyti nuo akių miglas
smiltis
sugertas ryškioje
tamsoj pulsuojančia diena
prabėgo tie vaikai
anie šešėliai nerasti
ir užmiršti
kuriais vis noris žaist ir nepaleist
ir lekiančius pagauti žmones
suleist rankas
veržlėm rūdijančiom priveržt
sulaužyti sparnus ir įsileist
įkalinti
giliai
visus juos egoizmo pūliniais užverst

Norėdami pavyti svajonę, anksčiau ar vėliau privalome ją suluošinti, nes tik labai nedaug kam pasiseka ilgai gyventi savo tikėjimu ir siekti nepasiekiamo. Neaišku, gerai tai ar nelabai. Aiški tik padėtis be išeities. Neverta pavydėti žmonėms, kurių svajonės iškart atrodo įvykdomos. Jų svajonės jau gimė nebegyvos... Ir negalvokite, kad jie tiesiog stiprūs. Tiems „jiems“ tiesiog kažko labai trūksta, ten, toli po veidais ir žodžiais, ten, kur niekas nepasiekia.
Ar dėl to jie blogesni?
Galbūt.
Bet kas mes tokie?
Kas jūs tokie?
Kas jie tokie?

Kad teisti.

Galvok, už ką gi nuteistas buvai,
gyvenimu nudrengtam savo kūne,
akių nesuk, kol žėrintys kovai
nesulesė tavęs, neišmetė į liūną.

Išlietų saulių atspindžiuos
minutės byra tarsi smėlis.
„Nebežinai nakties šviesos“ –
į ausį murma vudu lėlės.

Sušoks pajacai tau ant kapo
tą paskutinį kvaitulį mirties,
gyvenimas –
lyg šūdas jiems ant bato –
nusivalys...
ir vėlei šypsenom spindės.

Ar žino kas nors, kad labiausiai nepasiekiama svajonė yra išvis turėti svajonę?

Paradoksalu.
Paradoksalu, kaip ir visa, kas verta bent trijų centų šiame cirke, kurį Dievas, būdamas itin blogos nuotaikos, pavadino „Gyvenimu“.

Taip atsirado juodasis humoras.
Lavonas