Gimtoji žemė!
                Ne, tai  ne pilkas laukas, ne dirvonas,
                Ne miško pakraštys ir net ne upės juosta.
                Gimtoji žemė – sielos virpesys, motulės duona
                Ir ašara karšta, nuo ilgesio nubėganti per skruostą.

Gimtoji žemė, tėviškė, gimtinė –
Visų kelių pradžia, gaivios versmės šaltinis,
Čia pirmas žodis, pirmas juokas, meilė pirmutinė,
Nuo tėviškės, pradžių pradžios,
prasideda gyvenimas,
prasideda Tėvynė.

Visi gimtinės savo ilgisi, ją gerbia, myli,
Ir ką čia bepridėt, ką naujo pasakyti?
Tik šiandien šimtmečiais penkiais manoji švyti,
Tad kaip nesididžiuot, kaip džiaugsmą sulaikyti!

Zapyškis, Nemunas, prie jo bažnyčia,
Regi istoriją lyg knygą seną,
Tiek kartų potvynių griauta, vėl atstatyta
Senosios gotikos meistrus didingai mena.

Prie jos nėra tvorų, nėra šventoriaus,
Kas gali būti žmogui dar šventesnio
Už visą žemę protėvių, žvejų, karių, artojų,
Kuriems jau nesukurt paminklo kito,
                                               nuostabesnio.

.............................................................................

Gimtoji žemė –
Tai ievomis pražydusios pakrantės,
Nemuno lankom nubridę metai,
Žmonės, jų gyvenimai, darbai ir šventės,
Lietuvos istorijos tėkmės verpetai.