Prietema. Mėnesiena. Už lango suūkia pelėda. O gal vienišas girtuoklis. Ant stalo dega žvakė. Taip stengiuosi susikurti sau romantišką nuotaiką ir įsigyventi į tai, kad ryt- širdučių diena – vasario 14. Prekybininkų ir įsimylėjėlių džiaugsmas ( beje, tie tai gal visus metus džiaugiasi). Paukščiukų poravimosi pradžia. O kaip poruotis tokioms kaip aš? Romantiškos nuotaikos vis nėr, nors nusišauk su durų rankena. Amžius mano – vidutinis, figūra – geriau apie ją iš vis nekalbėti, intelektas – vyrai nemėgsta intelektualių moterų. Taigi, ne kažin koks vaizdelis apibendrinus. Tikrai aistros nesukeliantis( net gal ir po „Viagros“). Liūdnai susimąsčiau, kad tokių medūzų, kaip aš, turbūt pasaulyje nemažai. Tokių akiniuotų moksliukių. Mūsų dienos teka tykiai ir nuobodžiai. Darbas- namai – ir ( kai kurioms) įgrisęs vyras, kuris jau pats yra virtęs į tokį pat medūziną, į sofos sugulovą. Taip man apmąstant  nykią būtį bei buitį, atėjo į galvą originali mintis ( kartais ir tokių dar būna). Jei, tokių kaip aš, – nemažai, tai kur lygios teisės, kur lygios galimybės, kur žiūri įstatymų leidyba – kodėl mes negalime turėti savo šventės? Atsimylėjėlių Dienos? Visų pirma, tai atneštų naudos valstybei ( nepamirškime krizės) ir  tautai (  be visų ydų, dar esu šiek tiek patriotė). Taip ir įsivaizduoju „Maximos“ lentynas, lūžtančias nuo puodukų, išpaišytų sudūžusiomis širdimis ( galimas net špygos ar kokio nors drastiškesnio gesto piešinukas), su užrašais „I don‘t love you“(vertimas lietuviškai galėtų būti – „varyk iš mano lovos“).. . Kažkodėl ant puodukų dažniausi angliški užrašai. Gal todėl, kad jie pagaminti Kinijoje. Galėtų ir mūsų amatininkai sukrusti. Neblogai Atsimylėjėlių Dienos prekių asortimentui tiktų ir kokios nors gedulingos žvakės, atvirukai su nusisukusiais amūrais, graudžiais veidukais ir dar liūdnesniais užrašais. Spauda galėtų publikuoti įvairių įžymybių skyrybų istorijas. Per radiją visą dieną skambėtų tokie lietuviškos estrados perlai, kaip „ Kam sudeginai tiltus“, „Tik mažą pušelę, maldauju, palik“, „Užmirštoji taurė“ ir pan. Radžis, Cicėnas ir Povilaitis tikrai aistringai jas atliktų, ne viena prie radijo apsiraudotų....
O vakare du Atsimylėjėliai galėtų susėsti prie raudono vyno taurės ir žvakių šviesoje romantiškai prisiminti visą savo atsimylėjimo istoriją – pirmąjį barnį, pirmuosius sudaužytus indus, ( pirmuosius įstatytus ragus). Be ginčų ir be rietienų. Gražiai, švelniai, europietiškai. Tik va klausimas – kada švęsti tokią dieną? Išsirinkus naują Seimą? Na mes ir taip Seimo visus metus nemylime. Be to, tokia šventė turėtų būti pasaulinė,  na, bent jau europinė, tai ir datos reikėtų tinkamos. Tokios, kuri nebūtų nei per daug linksma, nei per daug šilta. Labai tiktų kokia šlapdriba, pilkas dangus, geliantis vėjas. Kaip šiandien. Tikrai – o kuo gi bloga vasario 13-toji? Vien skaičius ko vertas. Taigi, vieną dieną masiškai atsimylime, o kitą – ech- kas ten žino...  na gal dar bus ta meilė? Juk ji kažkada tikrai buvo....