* * *

Pavasaris buvo guvus berniukas. Baltapūkis, kreivai iškarpytais plaukais, suklypusia nosimi ir nuobodokais pasakojimais apie sesę Vasarą. Su broliu Rudeniu jie buvo visiškai nepanašūs, o nuo kitos sesers Žiemos šiuo tuo skyrėsi. Kaip ir nuo Vasaros.
Pavasaris mėgo visko po truputį. Truputį lietaus iš Rudens, truputį sniego kailinių iš Žiemos ir, žinoma, truputį gėlių suknelės iš Vasaros.
Pavasaris buvo padraika svajoklis. Svajodavo dažnai ir daug sėdėdavo vienui vienas kokiam nors kamputy... Ir nedrįsk jam trukdyti!
Mintyse dėliodavo kovas tarp varnos Tarkos ir genio Plaktuko, tarp lapės Smagės ir ežio Puškio. Įsivaizduodavo, kaip jis apsikabinęs viesulą įlėktų į kovos vidurį ir taptų pilnaverčiu kovos nugalėtoju.
Kartais Pavasaris tiesiog nenusėdėdavo vietoje. Bėgdavo pas Liepelę į svečius, per dienų dienas turkšdavosi vandenyje iki pamėlynavimo.
Mokykla Pavasariui mažai terūpėjo. Pasiklausęs protingojo Ąžuolo mokymų ir gražiabalsės Lakštingalos dainavimo su išsiderinusiu vaikų choru... Pavasaris bėgdavo namo, nušveisdavo kuprinę į pirmą pasitaikiusį kampą – ir vėl laukais...

* * *

Vasara buvo graži kaip pirmoji žvaigždelė danguje. Geltoni plaukai vingiavo per jos pečius iki pat žemės. Maža riesta nosytė, žavios lūpos ir dvi žalios kaip pievos akys. Prigludusios mažos ausys, kurios nepraleisdavo nė vieno garso.
Skardus kaip mokytojos Lakštingalos balsas iš jos lūpų čiurleno lyg upeliukas. Lengva suknelė vos dengė jos išsikišusius kelius, liesas kojas. Vasara visada dvelkė nenusakoma šiluma ir gėlėmis.
Nebuvo dienos, kada ji nesišypsotų, kada jos žalios akys neblyksėtų augimu ir begaliniu noru išlikti.
Gražuolė Vasara mėgo piešti. Išsinešdavo į lauką molbertą, pasikabindavo lininę mamos Saulės išbalintą drobę ir atsiduodavo lakiai fantazijai.
Drobėje atsirasdavo medžiai be lapų ir su jais, ožkos, jaučiai, vištos ir pasipūtęs gaidys ant tvoros. Besijuokiantis vaikų būrelis ir liūdna mergaitė šlapia suknele.
Vasara ypač mėgo piešti save. Visos jos kambario sienos buvo tarsi ji pati. Nuo jų visad sklisdavo keista šiluma, kuri apglėbia per pečius, paskui nuslysta žemyn, apsiveja aplink kojas, įlenda į tarpupirščius ir kurį laiką ten tūno. Paskui vėl ima šliaužti aukštyn ir paplevėsavusi plaukuose išnyksta.
Vasarai patiko mokykla. Sėdėjo ji su gražiausiu mokyklos vaikinu Beržu, mokėsi gerai ir buvo mylima mokytojų. Dailės mokytojas Vandenynas leisdavo Vasarai nelankyti jo pamokų, muzikos mokytoja Lakštingala taip pat leido jai būti laisva klausytoja.
Vasara buvo laiminga.

* * *

Ruduo buvo šokiams atsidavęs vaikas. Užsimesdavo ant savo pečių auksinį apsiaustą ir – su vėju. Sukdavosi, kildavo ir leisdavosi, sustingdavo ir vėl bėgte. Apsiaustas pindavosi apie laibas kojas, o basos pėdos dygiai atšokdavo nuo aštriabriaunių akmenų.
Ruduo buvo gražus berniukas. Rudi, garbanoti plaukai kaip rugių laukas bangavo ant jo galvos. Raudonos kaip dvi prisirpusios vyšnios lūpos visad atkreipdavo aplinkinių dėmesį.
Ir pirmasis jo bučinys, kuris nutvilkė lūpas kaip karštas angliukas... Ruduo visad jį prisiminė. Gaila, bet jos, tos pirmosios, atėmusios jo pirmąjį bučinį, – ne.
Bet Ruduo nebuvo toks ramus, kaip galėjo pasirodyti. Jis retai kada tylėdavo, buvo be galo plepus ir... išdidus.
Jis vienintelis mokykloje mokėjo savo šokiu perteikti visus jausmus. Jis vienintelis mokėjo atsikirsti į bet kokią kitų mestelėtą frazę.
Ir mokslai Rudeniui sekėsi gerai. Ąžuolas nevengdavo Rudenį pagirti, dailės mokytojas nesupeikdavo net už paprasčiausius piešinius, o muzikė visados leisdavo jam dainuoti su seserim Vasara.
Kūno kultūros mokytojas dažnai veždavosi Rudenį į bėgimo varžybas. Šokių išlavintos, greitos kojos nešdavo Rudenį taip greitai, kad vykis nevijęs...
Bet juk visados suklumpama. Taip ir Rudeniui – per vienas bėgimo rungtynes jis paslydo. Ir pergalės paukščiai išskrido į šiltuosius kraštus.
Įžengęs į Rudens kambarį nustebdavai – jis būdavo toks tuščias. Lova, spinta, stalas, kėdė, lempa palubėj ir šeimos nuotrauka ant sienos. Daiktų nerasdavai, bet įsukdavo kvapai. Vieni kutendavo nosį, nuo kitų norėdavosi čiaudėti. Dar kiti versdavo pabusti...
O pats Ruduo kvepėjo dargana ir ką tik iškritusiu lietumi. Ruduo kvepėjo gaiviai kaip ankstyvą rytmetį šalna.

* * *

Storulė Žiema, įsisupusi į baltus sniego kailinius, atrodė tarsi nudažytas drambliukas be straublio. Plati nosis, stambios rankos ir motiniškas būdas. Įraudę skruostai ir švelnus, „solistiškas“ balsas.
Ir talentas kurti. Talentas rašyti.
Kartais Žiema, dirbdama ką nors, dainuodavo pačios išgalvotas daineles apie karalių. O „Ave Maria“ ji užrašė ir įsiminė visam gyvenimui.

Sugiedos „Ave Maria“ purienos,
Atsirėmusios į bažnyčios sienas.
Sukalbės rožančių senutės,
Pasimels už mirusias sielas.

Kris lapai žemyn kaip žmonės,
Žmonės, sušokę savo gyvenimo šokį.
Dienos tiksės, skubės, nesustos jos,
Ir niekas nedrįs paliesti jų.

Princesė pavirs paprasčiausia virėja,
Pametusi samtį išeis ji į vėją...
Karalius, sostą anūkui palikęs
Ir visiškai švariai nuplikęs...

Kas vakarą jis pas dukrą užeina,
Jai padainuoja liūdną dainą
Apie mirusią mamą ir gyvą tėtį
Bei išnuomotą žalią judviejų skėtį...

Paglosto jai galvą ir princesė užminga,
Sapnuoja princą savo žavingą...
– Labanakt, – palinki Karalius ir tyliai išeina,
Palieka dukrą ir liūdną jos dainą...

Žiema – tikra tylenė. Mokykloje sėdi užsispaudusi suole ir stengiasi nekreipti į nieką, išskyrus mokytoją, dėmesio. Jos nemėgsta, iš jos tyčiojasi...
Žiema – ji tokia vargana, kad niekam jos nereikia. Na taip, ji šalta. Žiema atbaidanti.
Kiekvienas į jos kambarį įėjęs pašiurpsta. Ten nėra nieko. Tuščia erdvė su begale kraupių piešinių. Ir gultas kamputyje, ant grindų.
Ant Žiemos sienų – keliai. Keliuose – mašinos ir žmonės. Kraupiai, šaltai ir tolimai kvepia Žiema.
Kvepia taip, kad kartais baisu prie jos prieiti... Ir nesvarbu, kad atsargiai priėjus pakvimpa mėtų arbata...