Pragaras, Skaistykla, Rojus

Mano kambary Zucchero dainuoja: „Cosi celeste... She\'s my baby“
Vis tas noras parodyti, kiek daug kalbų moki ir kaip puikiai jas derini... Bet jam atleidžiu, nes tokio balso savininkui galėčiau pažadėti kažin ką... Septynis Pragaro ratus apeitume du kartus, ir sugrįžę, pažvelgę vienas į kitą, lėktume nuogi per lietų, basomis kojomis per purvą, veidais į pratūkusį dangų, jau ne balsas veržtųsi iš gerklės, o gyvybė dainuotų mūs lūpomis.

Nejaugi taip sunku atitrūkti nuo bėgių, ir kokį kartą pasukti nepramintu taku?

Noriu bėgti basa per žarijas, o rankose laikyti Tavo racionalumą. Pribėgusi prie pasaulio krašto, jį be gailesčio numesčiau žemyn. O Tu, Tu šoktum paskui jį. Ir man tektų ieškotis kito. Kuriam gal būčiau „cosi celeste... His baby“...
nebegsiu, nesislėpsiu, nes pasaulis nuostabus. Nesijuok ir neverk. Mes dviese. O tai jau Edenas. Tas trečias, apie kurį buvo kalbėta, yra manyje. Su manimi ir dėl manęs. Jei Tu nenori pralėkti šviesos greičiu per praeitį ir ateitį, besimėgaujant dabartimi, aš pasikviesiu jį. Tą trečiąjį.

Lay lady lay, lay across my big bed….
Lay lady lay, lay across my big breast..

Ar aš Pragare, ar Rojuj? Mano gyvenimas – Skaistykla. Bet po mirties pasirinksiu tai, kur bus daugiau artimų sielų. Neabejokit, Rojuje nieko nepažįstu. Gal Tu ten pateksi, jei dar rečiau mane palepinsi Rojaus obuoliukais. Bet šiaip ar taip, ten nesusitiksim. Nebent kokiam vakarui man leistų Tave aplankyti, persirengus vaidilute, slaugyti Tavo sergančią sielą. Sugedusią nuo gėrio. Skaitysiu Tau ištraukas iš romano „Gerumas“, ir aptarsime Gėrio simboliką jame. Bet nepamiršk, ilgai užsibūti negaliu, nes ten, Žemai, manęs jau laukia. Literatų-praktikų būrelis, kuriam vadovauju, pasivadinusi Čaterli vardu. Ir visi ten – mano Parkinai... Mano eiguliai. Juk žinai, kaip myliu gamtą. Paukščiukus ir bitutes. Po kūrinio aptarimo mes dažniausiai mėgstame inscenizuoti patikusias kūrinio vietas. Kol Jūs, ten Aukštai, vaidinate puritoniškus ir dailius aukštuomenės bejausmius ir belyčius žmones, šokate orius šokius, kai kūnai juda per metro atstumą, ir pirmojo būčinio laukiate kaip Džiuljeta Romeo,  mes dažniausiai pasitelkiame ištraukas iš Heraklio darbų, Odisėjo potyrių po ilgų kelionių sugrįžus pas Penelopę, apie Minotaurą, kurs kasdien po mergelę į olą vilioja (pagal legendą tai vyksta kas devynerius metus, bet mes neturime tiek laiko laukti) ir geriausiu atveju pavartome De Sado rašliavą. Tada prigesiname šviesą ir šokam Havanos ritmu. Taip, tai purvini šokiai. Bet mes juk ir esam iš dulkės kilę? Ar ne? Juk purve taškydamasis, greičiau prie žemės pripranti, ir ne tokia bauginanti paskutinioji tampa.

Na, gerai, jau turiu eiti. Ne atgal į ten, kur ką tik buvau, bet į Realybę. Taip, mes ten susitiksim. Tikrais, neišgalvotais vardais. Ramiais žvilgsniais, sukaustyti taisyklių šarvų. Dabar aš eisiu ten, kur turėsiu dėvėti vienuolės abitą ir atrodyti kvailesnė, nei esu. Padėk man, cukrinis vyre. Padėk, juk aš tokia žydrai gaivi, ir aš Tavo mažutė. Cosi celeste... I‘m your baby.
Mūza Erato