Skruzdėlytė, kuri norėjo pakutenti drambliui padus

Ryškūs kaip apelsinai jos plaukai švietė iš toli, vasara jie susiliedavo su saulėlydžio blėstančia kaitra. O penki ant dešiniojo ir septyni ant kairiojo skruosto, šviesiai rudi taškeliai priminė, kai rudenį kiemsargis Kostas šluodamas lapus ant grindinio dar nepastebi ir palieka kelis, nesusemtus į maišą lapus. Bet kad ir tie taškeliai priminė tik  nudžiuvusius rudens lapus vis vien buvo , tiesiog -gražu.  
Mokykloje ja vadino dvylikataške strazdane, bet jos tyla buvo kalėjimas drąsai atsiliepti, atsišaukti, pasiskųsti, galų gale, pravirkti.  ,,Kur tokiame smulkiame žmoguje telpa tiek daug vietos užgaulioms? „Tokį kvailą klausimą iškėlė  78 metus jau turinti jos klasės auklėtoja, kuri tiki ta kvaila teorija, jog žmogaus kūnas nurodo jo sielos tūrį. Gal tai greičiau nei ne teorija, o vieno mokslininko anekdotas, pasakytas, kai jis eilinį kartą negavo pripažinimo. Bet še tau, vienai 78 metų damai tai reikšminga aksioma.

Gerai, kad ta dvilkatškė strazdanė nežinojo šios teorijos, būtų dar daugiau nusivylusi savimi, kad tiek mažai tos neaiškios sielos telpa joje.
Jos tėtis tipiškas šių laikų verslininkas: neturi šeimai laiko, dirba žmonai neaiškius viršvalandžius, skundžiasi pinigų stoka, ryte geria kavą ir riša kaklaraištį Vindzoro mazgu. Ir dar šnopuoja kaip dramblys.

Dvylikataškė strazdanė mėgo savo taškelius ant veido ir kiekvieną rytą juos susiskaičiuodavo.
- Viena, du, trys, keturi, penki ant dėšnio. Viena, du, trys... septyni ant kairio skrusto.
O kai tėtis veždavo ją į mokyklą ji visada tėčiui išsakydavo savo mažą svajonę:
- Tėveli, visi vaikai turi sūpuokles, vini dideles kiti mažesnes. Man nesvarbu, kokios dydžio, kaip tau geriau būtų. Aš ir norių, ten prie didžiojo skruzdėlyno, kad skruzdės matytų kaip supuosi. O kai pakilsiu aukštyn, aš joms  atrodysiu kaip jų mažytė giminaitė.
Bet tėtis tik sušnopuodavo kaip dramblys ir viskas. Bet su laiku augo ir jos svajonė:
- Tėti, visi vaikai turi sūpuokles. Vienų didesnės, kitų mažesnės. Aš noriu didelių. Priešais didįjį skruzdėlyną  pakalnėje. Bet noriu, kad būtų prieš pat skruzdėlyną, kad skruzdės mane geriau matytų.
Bet tėtis tik sušnopuodavo ir viskas.  Laikas bėgo, o mergaitė vis prašė ir prašė. Kol vieną  dieną svajonė skambėjo taip:
- Tėti, kaip aš norėčiau būti skruzdėlyte, tada kutenčiau tau padus, kad tu nemiegotum naktį ramiai. Nes mano svajonė jau nebetelpa manyje, ir aš negaliu ramiai miegot.  O tau kutenčiau ir kutenčiau, įlįsčiau į ausį gal tada ką nors girdėtum...
Egliotė