Bėga istorijos puslapiai, bėga,
Greitai ir šimtąjį versim po metų kitų.
Buvo laikas, kai sviedė lietuvis svetimų jam išaustą sermėgą
Ir pakėlė Tėvynę prie saulės,
                aukščiau virš visų debesų.

Dar ir šiandien sunku net suprast, patikėti,
Kaip surado žmogus po nakties tiek vilties, išminties ir drąsos
Pasakyti pasauliui:
– Štai Aktas, jam lemta skambėti, aidėti,
Skelbti vardą valstybės naujos,
               jau laisvos Lietuvos.

Gal ne žmonės, ne vyrai ten buvo,
Atėję iš dūminių pirkių nuo Biržų, Telšių, Ukmergės ir Šakių,
Nuo Raseinių, Taujėnų, tolimos Kalvarijos
Ir dar, pamanyk,
              Ožkabalių kažkokių!

Kaip reikėjo mylėt gimtos žemės pilkuosius arimus,
Upių vingius, miškus, prie jų pievas, gėlėtas lankas,
Kad palikę šalių tolimų puošnius rūmus, jų bokštus auksinius,
Sugrįžtum išlaisvint vergijoj prislėgtas lietuvio rankas.

Kaip reikėjo mylėt gimtą žodį, lietuvišką kalbą,
Kad „Varpas“ skambėtų, kaimo gryčioms sušvistų „Aušra“,
Kad knygą laikytum prie savęs tartum kardą,
Kurioje
           raidėmis savomis, lyg auksinėm,
                                             užrašyta motulės malda.

Dvidešimt vyrų, tik dvidešimt vyrų
Vilniuje,
         savo žemių, sostinės savo širdy,
Žodį istorijai tarė,
         po juo lyg krauju pasirašė,
Kad amžiams nuo šiolei visi,
                        o visi Lietuvoj
                                               jau paliktų laisvi.

Signatarai, tų dienų signatarai,
Jie nebuvo kitokie, nebuvo tikrai milžinai,
Tik patį svarbiausiąjį darbą tada suvažiavę padarė,
Nes savo Tėvynę, Lietuvą savo, mylėjo
kaip Motiną myli vaikai.

2009-01-31