Laikrodis rodė lygiai 17:10, o dangus jau buvo juodas kaip derva. Prie šviesoforų lyg žmonės prie kasų parduotuvėse rikiavosi automobiliai, o per pėsčiųjų perėjas vaikščiojo pliki, stambūs, ploni, seni žmonės. Tarp jų ėjo ir Vakaris, kuriam tavaravo akyse nuo mokslų ir žiemos. Vaikinas nekentė sausio, nes šis mėnuo buvo klastingas. Užuot leidęs džiaugtis puikia naujų metų pradžia, sausis savo šlykščiu elgesiu provokavo blogą nuotaiką ir slogutį. Be to, Vakaris šlubčiojo. Jo nelygi eisena traukė kitų praeivių žvilgsnius ir jie nesidrovėdami tyrė jaunuolį nuo galvos iki kojų. Paskui dažniausiai prunkštelėdavo ir eidavo toliau kiekvienas savo keliais.

Tuo tarpu Vakaris sėkmingai įveikė perėją (jo veidas demonstravo nebylų pasipiktinimą dėl to, kad pėstieji turi nepilnas 10 sekundžių pereiti gatvę iki šviesoforui pakeičiant spalvą jų nenaudai) ir atsargiai statydamas kojas ant purvino sniego už savęs paliko mažytį daržovių kioskelį. Kulinarijos langų stikluose, medžių kamienuose, blokinių namų balkonuose Vakaris matė prabėgusių dienų šešėlį. Matė prarastas ir dar tik būsimas moteris. Save. Pasukęs už kampo vaikinas dar lyg ir bandė džiaugtis, kad netrukus pasieks namus, bet debesimis aptrauktas dangus žadėjo kažką negero. Vakaris nekentė debesų kaip sausio, nes debesys buvo veidmainiški. Kai vaikinas dar mažas būdamas dienos metu žiūrėdavo į dangų ir mėgavosi baltais debesimis, jis net neįtarė, kad būtent jie naktimis ir užstoja žvaigždes, kurias berniukas taip norėdavo pamatyti.

Pravėręs buto duris Vakaris vos kaktomuša nesusidūrė su pilvotu barzdyla, kuriam, iš pažiūros, menkas susidūrimas su kažkokiu studentu rūpėjo mažiausiai.
       - Atsiprašau,- mašinaliai pasakė Vakaris.
Bet barzdočius viena ranka patraukė vaikiną sau iš kelio ir nudundėjo laiptais žemyn. Akimirką Vakaris buvo pasimetęs, bet kaipmat atsipeikėjęs įžengė vidun. Čia jo laukė įkyrioji kaimynė su šypsena ligi ausų ir būrys po visą koridorių trypčiojančių vyrų. Sprendžiant iš pirmojo žvilgsnio tai buvo nupušę darbininkai. Vienas jų iškilmingai, tarsi Anglijos karalienę, nešiojo Vakario klozetą niekaip neapsispręsdamas kurioje vietoje jį pastatyti, o kitas, nešinas kažkokiais surūdijusiais vamzdžiais niekaip negalėjo apsisukti jais neužkliudydamas paveikslų ar spintos. Tuo tarpu dar vienas, greičiausiai vadeiva, stovėjo atsirėmęs į svetainės durų staktą ir tiesiog taip, nepaisydamas nei Vakario nei kaimynės, rūkė. Vaikinui pasirodė, kad viskas aplinkui stoja, apmiršta. Jis abejingai sukiojo galvą ir klausė nekalto kaimynės čiauškėjimo:
       - Oi, Vakari, žinot, pas jus čia bute avarija įvyko... Trūko vamzdžiai vonioje, truputį užpylė kaimynus, tai jie visą namą pastatė ant kojų! O tamstos kaip nėra taip nėra... Tai aš įėjau su tais atsarginiais raktais, kuriuos man palikote ir iškviečiau santechnikus.
Ir gėrėjosi savimi, kokia ji gera ir šauni moteriškė. Vakaris aiškiai jautė, kad netrukus ji nusivils, o gal net supyks, bet jis nieko negalėjo padaryti. Vaikinas negalėjo atsidėkoti ar įvertinti kaimynės pastangų taip, kaip iš jo buvo tikimasi. Jis nežinojo ar jai pasiūlyti išgerti kavos ar paduoti butelį brendžio kartu su dėžute šokoladinių saldainių. Vakaris galvojo ne apie trūkusius vamzdžius, o apie žmones, netikėtai sugūžėjusius į jo butą. Žmones, kurie vienaip ar kitaip jam darė paslaugą. Tuo metu Vakaris nekentė savo buto vamzdžių kaip sausio ar debesų...

Praėjo viena valanda. Kaimynė kažkodėl neišsinešdino, o pasitarusi pati su savimi nusprendė likti. Dėl viso pikto. Vakaris sėdėjo prie savo rašomojo stalo ir klausėsi Foje. Santechnikai toliau monotoniškai dirbo. Už lango nieko nesimatė. Staiga tarpduryje pasirodžiusi kaimynė paprašė Vakario nusigauti iki artimiausios parduotuvės ir parnešti maisto produktų bei cigarečių darbininkų vadeivai. Vaikinas, apdujęs nuo nuolatinių gręžimo, pjovimo, kalimo garsų nežymiai linktelėjo galva ir ėmė ruoštis.

Nelygų Vakario šlubčiojimą kartais nutraukdavo tik pravažiuojantys automobiliai. Vaikinas juto, kaip jo nugarą iš pradžių užlieja gausi šviesa, o po to pasigirsta kurtinantis signalizavimas. Ir jis atsitraukdavo per žingsnį, idant prieš pat nosį galėtų praskrieti akis išdegęs jaunuolis su žavia mergina gretimoje sėdynėje. Tokiais atvejais Vakaris dažniausiai užsimerkdavo, bet net ir tuomet mintimis formuodavosi nutrūktgalvio, palaikiusio Vakarį šlubu senuku, portretas. Vienišomis naktimis vaikinas net sapnuodavo tuos automobilius, tiesiog vieną po kito greitai lakstančius kiemais, o po to ir gatvėmis, požeminiais garažais... Vakaris matydavo daugiabučius ir gruste prigrūstas automobilių stovėjimo aikšteles; taip prigrūstas, kad kai kurios mašinos stovėjo ant žolės, ant šaligatvių, o viena kita net prie pat durų į kažkurią laiptinę. Ir tik ryte arba dieną vaikinas pro mašinos stiklą pamatydavo kokį pusamžį tėvą su miela mokyklinio amžiaus dukryte galinėje sėdynėje. Tik nežinojo ar tas pusamžis vyras jau spėjo supažindinti dukrą su grėsmingai besikratančiu išmetamųjų dujų vamzdžiu... ir ar spėjo su juo susipažinti pats?

Parduotuvėje Vakaris nedrąsiai ištiesė ranką cigarečių link. Prisiskaitęs netikėčiausių pavadinimų jis greitai ištraukė kažkokį žalią pakelį ir iškilmingai padėjo ant spalvingos riestainių dėžutės. Šalimais sukrovė miltus, arbatą, obuolius, kelis bananus, sūrį ir svogūno laiškus. Apkūni pardavėja abejingai apžvelgė pirkinius ir šiek tiek pakėlusi antakius kreipėsi į nuolatinį klientą:
       - Pradėjote rūkyti?
       - Ne, aš rūkau pasyviai, - atsakė Vakaris.
       - A,- nė velnio nesupratusi pratarė pardavėja ir ėmė skaičiuoti prekes.
Vakaris, kraudamas pirkinius į kuprinę net nusipurtė: jis pirmą kartą savo gyvenime nusipirko cigarečių.

Darbininkai Vakario pirktą cigarečių pakelį išgraibstė kaip alkani žvėrys mėsą. Linksmai suplūdę į balkoną jie rūkė ir apie kažką nerūpestingai ginčijosi, tik vaikinas to negirdėjo. Stovėjo ir smalsiai žvelgė pro stiklą; jis – neturi teisės žinoti. Jis nerūko. Užklydus į virtuvę jį pasitiko malonus kvapas ir kaimynės šypsena. Šį kartą ji pasirodė Vakariui ne įkyri, bet patraukli. Priešais jį stovėjo patraukli moteris, kurios šypsena guodė ir leido suprasti, jog jis ne vienintelis žmogus, atsidūręs už stiklo. Vaikinas tiek daug išskaitė iš jos veido per vieną akimirką, o ji tiek daug jam pasakė, nors šypsena taip ir neleido praverti lūpų. Vakaris užsimerkė ir nusisukęs nuo jos pasileido koridoriumi į savo kambarį, pakeliui kliūdamas už santechnikų įrankių ir surūdijusių vamzdžių. Bet užsimerkęs jis jau matė apnuogintus kaimynės pečius, strėnas, įsivaizduojamomis rankomis lietė klubus...

Vakario susikurtame iliuzijų pasaulyje nimfomanė susitiko grafomaną.

Laikrodis rodė lygiai 22:23. Santechnikai išvažiavo namo su pirmaisiais pasitaikiusiais troleibusais, o koridoriuje netvarkingai išmėtyti vamzdžiai, klozetas, čiaupai taip ir užmigo gulėdami kas sau. Ir vis dėlto kaimynė, sėdėdama ant Vakario sofos krašto ir gurkšnodama sausą raudoną vyną, liko patenkinta. Tik Vakaris to nematė. Vaikinas nežinojo, kad graži moteris, sėdinti priešais, užskaitė pačios paruoštą vakarienę kaip Vakario atlygį už laiku iškviestus santechnikus, o sausas raudonas vynas, kurį jis gavo dovanų nuo vieno draugo, jai patiko labiausiai.
Tą vakarą Vakaris jai norėjo pasakyti labai daug, tačiau pasakė tik tiek:
       - Atsiprašau, kad liekam dviese...