Elegijos rauda

Žinai, aš rašiau laišką. Bet man nepavyko. Neradau visoje visatoje nė vieno žodžio, kuriuo galėčiau išreikšti mintis apie Tave. Ilgai varčiau knygas. Puslapis po puslapio, viltingomis akimis ieškojau  bent užuominos, nuorodos į tai, ką noriu pasakyti. Galiausiai išsiruošiau išeiti. Apkeliavau visas pasaulio bibliotekas, perskaičiau visas knygas. Lankiausi pas didžiausius žemės filosofus ir mąstytojus, gailėjausi, kad negaliu sutikti Senekos, Sofoklio, Sokrato. Gal net Einšteino. Ėjau per namus, beldžiausi į įvairiausias duris ir vartus. Apkeliavau visas pasaulio bažnyčias, vienuolynus ir paskutines kaimo koplyčias. Varčiau senus testamentus, ieškodama tų žodžių, kurių neradau, tikėdama žmogaus nepaprasta galybe prabilti mirties akivaizdoje. Ieškojau atsakymo partitūrose, natomis bandžiau atrasti žodį Bacho, Hendelio, Listo ir Mocarto darbuose. Kalbėjausi su žmonėmis; suaugusiais ir vaikais. Su tais, kurie nekenčia, ir kurie myli, kaip besąlygiškai myli akmuo, amžius per amžius gulintis dirvoje. Aš keliavau, ir žingsniuose blėso viltis.  Galiausiai, iššvaisčiusi visą savo ir tavo gyvenimą, grįžau namo. Atsisėdau prie stalo. Dar kartą kruopščiai perskaičiau užrašus, tikėdamasi pastebėti tai, ko dar nepastebėjau. Nieko. Nė vieno žodžio. Nė pusės žodžio, kuris rezonansiškai pasakytų mano jausmą, ir nuojautą mano. Tikriausiai nesupratai, kodėl gavai tuščią popieriaus lapą. Žalsvos spalvos, kvepiantį apelsinais ir mano plaukais.
Neradau visoje visatoje nė vieno žodžio...
Musytė