Bedaliui
Paliegusios pelkutės
gatvės pasakų
klausei,
šarvuotų durų širdžiai
savininke.
Ne vienišas buvai –
globodamas bejausmę
klydai,
metalinio „džiaugsmo“ fane,
smigai, trupėjai, slydai...
Gyvybės syvus ašaros pakeitusios
čiurleno venomis ir kapiliarais,
auksiniuose straubliukuos
depresuojančias matei
džiaugsmingas iškilmių fanfaras.
Tik prikimštas vatos
pliušinis meškinas
tuščiam kambaryje –
spalvotas išorėj,
bespalvis viduje.
Kurčias nežemišku garsu
suošiantiems dviem milijonams
ąžuolo lapelių
neregys šąlančiam
pavargėliui ant kelio.
Ne vienišas buvai –
mylėdamas vienatvę
klydai,
o ilgesio pievelės fane,
likai, byrėjai, slydai...