Aloyzas buvo linksmas vyras. Guvus. Mėgstamas draugijos. Jaunas būdamas, svajojo, kaip bus pieninės vedėjas: baltu chalatu ir balta kepure, švariam kabinete… Turės kelias pavaldžias jaunesnes bendradarbes, būtinai simpatiškas ir lieknas. Koks joms bus geras ir teisingas. Ir jos jį be galo gerbs ir mylės. Kad darbas jam bus kaip šventė, kaip kasdieniai atlaidai… O namie? Namie visad lauks miela žmona su karštos sriubos dubeniu… Jam vis neturint laiko - tai pieninė, tai reikalai sostinėj - žmona ir pamaitins, šaukštą paėmus, ir laikraštį paskaitys…

Sutikau Aloyzą po dvidešimt šešerių metų. Netikėtai. Taip netikėtai, kad ne iš karto pažinau.
Nusipirkau kluoną Suginčių parapijoj. Vyrai jį išardė, sienojus sukrovė į rietuvę. Pasamdžiau didelę mašiną šiam paveldui Pagulbin parvežti. Mašina, nors ir niekaip neatrodė, kad gali taip nutikti,  įklimpo pamiškės kely. Reikėjo galingo traktoriaus, kuris ją “išluptų” iš pelkės kerų. Paieškojus, žmonės nukreipė pas „Kavrov -525” savininką Aloyzą. Radau jį kieme, ką tik prikabinusį prie traktoriaus sėjamąją. Pavasaris, laikas sėti. Pats laikas, gal net vėloka. Saulė džiaugiasi, ką tik išrengusi kaimiečius lig baltinių. O berželių žalumas! Toks pirmapradis. Toks šaukiantis gegužinėn, nors pasiusk. Bet ne apie tai.
     - Labas. Aloyzas? - klausiu.
     - Na, jau keturiasdešimt šešeri, kaip Aloyzu visi vadina.
     - Aloyzai, reikalas yr. Be tavęs nieko nebus. Tu vienintelis gali padėti. Įklimpom iki ašių.  Reikia ištraukti. Padėk. Gelbėk! Turiu buteliuką…
Aloyzo akys šypsosi, išduodamos jo pašėlusį būdą.
     - Tai kad sėti susiruošiau... – lyg atsiprašinėdamas murma po nosim Aloyzas.
     - Aaaloooyyyzai, taigi spėsi su ta sėja. O ką mums daryt? „Sėdim“ vidury kelio, visam kaimui gyvenimą nuodijam. Padėk, būk žmogus, – kalbu aš.
Kalbu, kad tik kalbėt, nes, tik pamatęs Aloyzo akis, iškart supratau, kad jis važiuos, kad mes tą sėją. Mes tai, kas dienų bėgime įgrisę iki gyvo kaulo: ryte kėlimasis ketvirtą valandą, pieno pridavimas, retkarčiais primenantis neišsipildžiusias svajones, grįžus išklausymas jau atsikėlusios žmonos bambėjimo, koks jis esąs nevykėlis, palyginus su kaimynų Konstanto apsukrumu ir mokėjimu gyventi. Tylės, nenorėdamas užsitraukti dar didesnės nemalonės. Paskui išvedžios gyvulius į laukus. Ilgai žiūrės į pradžiūvusį kalnelį, į kelio vingį, kuris prapuola už posūkio, palikdamas nenusakomą ilgesį prisimenant buvusį tylų troškimą išeiti. Ten, nors ir nesimato, boluoja pieninė.
Taigi Aloyzas atkabina taip ilgai kabintą sėjamąją, įšoka į traktoriaus kabiną. Apsimeta esąs piktas ir nepatenkintas, o akys juokiasi. Ne juokiasi, jos tiesiog spindi, dega nekantrumu išlėkti iš  kiemo.
Greitai mes ir nelaimės vietoj. Vyrai sveikinasi trumpais drūtais „sveikas“. Rimti, susikaupę, lenda po mašina, kiša lynus... Nusikeikia, pabrėždami, kaip jiems atrodo, savo vyriškumą. Suriaumoja traktorius, įsitempia lynai. Pimpt – kažkoks metalinis garsas. Keiksmažodis...  Išsisklaidžius variklių dūmams, išsikeikus ir nurimus vyrams, suprantu, kad reiks suvirinimo aparato... Pakvimpa ilgu buvimu šioj pamiškėj. Pranas, geriausiai žinantis apylinkes, išvyksta ieškot suvirintojo. Aloyzas primena, kad žadėjau... buteliuką. Ant mašinos dangčio sudėlioju kaimo parduotuvėj pirktas gėrybes: marinuotų agurkų stiklainį, daktariškos dešros „šliosą“, gražiai įpakuotą sūrį su užrašu „Suginčių pieninė“, duoną... ir, aišku, butelį degtinės. Vyrai jau negali daugiau apsimetinėt piktais.
- Kas pirmas?
     - Aloyzai, pradėk.
     - Kodėl aš? Nuo tavęs, Baly.
     - Aš visada galiu, - Balys susikaupia, trumpam išsitempia, akimirksniu supila stiklinės turinį į save. Pastato stiklinę, lyg būtų išgėręs vandens. Vėl pripila sklidiną:
     - Imk, – sako Aloyzui.
 Aloyzo ranka atplasnoja, nubrėždama ore hieroglifą, apkabina stiklinę, pakelia. Pakelia ir laiko oriai iškėlęs. Pats ilgai pasakoja, juokiasi... Taip vyrai apsuka vieną ratą, kitą. Linksma visiems, gera. Tokie vieningi, sutariantys. Tokie atidūs vieni kitiems, paslaugūs, tokie gudrūs. O kiek jie žino įvairių atsitikimų, nuotykių... Vieni pasakoja, kiti linksi galvomis – pritaria pasakotojui, antrina, įterpia žodelį, tačiau kantriai leidžia užbaigti. Paskui pasakojimą perima kitas. Ir vėl visokie atsitikimai, jaunystės prisiminimai, moterys, valdžia... Nepralenkiamas pasakotojas Aloyzas. Jis gali kalbėt nepailsdamas: kur reikia – pakeltu balsu, kur reikia – pašnibždomis, kartais išberdamas žodžius kaip žirnius ant medinių grindų, kartais ilgam sustodamas, pritildamas. Ir niekas jo nepertraukia, visi klauso ausis ištempę, leidžia tęsti. O Aloyzas laimingas kaip kad seniai buvo: įraudęs, plaukų sruogą tik pakiša po berete, tik pakiša, ranka vis atplasnoja, vis atplasnoja... Iškrenta agurkas. Pakelia, nušluosto į kelnes, vėl kalba... Vyrai pritaria, stebisi, klausinėja:
- Ir iš kur tu toks? Ar čia visi tokie?
Aloyzas patenkintas, dar daugiau „užsiveda“. Žarsto sąmojus. Visi leipsta juokais. Vyrai vieningai pripažįsta Aloyzo išskirtinius artistinius gebėjimus. Išsitraukiu iš bagažinės akordeoną, kurį beveik visada vežioju su savim – taip linksmiau gyventi. Greitai užsimetu ant pečių ir užgroju „Burkuoja balandis po langu“. Vyrai suspurda, ištiesia kaklus ir užgieda. Užgieda kaip kas moka ir gali, stengdamiesi vienas kitą perrėkti. Rankomis suranda vieni kitų pečius, apsikabina ir stipriai siūbuoja. Akys primerktos, apsiašarojusios, geros, nukreiptos į Aloyzą, nes tik jis žino visus dainos žodžius, nors liežuvis jau ima pintis...
    
...Suvirintojo Pranas tądien nerado. Nuolat kartojosi vyrų pasakojimai, dainavimai. Ilgai Aloyzas mėgavosi lyderio role, tarsi norėdamas atsiimti už ilgus, pažeminime pragyventus metus. Tarsi norėdamas per vieną dieną atsiimti, ką prarado per dvidešimt šešerius. Plėšėsi, nėrėsi iš kailio ir buvo laimingas. Toks laimingas....
    
Pavakare parvežiau Aloyzą namo. Kieme pasitiko žmona. Į šonus įremtos rankos liudijo, kad Aloyzo „laisvės“ komandiruotė baigėsi.
     - Nuvesk į tvartą, – įsakė man.
Aloyzas stovėjo sūpuodamasis kaip liaunas berželis pavasariniam vėjy. Bandė kažką sakyti, stengėsi uždainuoti... Šlapias pieno koštuvas, pagriebtas žmonos nuo tvoros, užčiaupė jam burną, ir jis nusvirduliavo šeimininkės nurodyta kryptim. Už nugaros bolavo pieninė, galvoje dar aidėjo „Burkuoja balandis po langu“, o pro pravertas tvarto duris tvoskė mėšlo kvapas.

Aš atbulas, atbulas išskubėjau ir, įšokęs į mašiną, išlėkiau iš kiemo. Prieš akis, kaip koks bidonas, bolavo mėnulis, vaiduokliškai apšviesdamas kelią namo.