Kas naktį, broli, aš sapnuoju tiltą,
Grėsmingai kabantį tarp prarajos kraštų.
Baisu juo eit, bet dar baisiau nuvilti,
Kad nuo manęs lieki atskirtas tu.

Baisu, kad liausies laikęs ir tikėjęs,
Rankas išskleidęs neisi pasitikt,
Kad mūsų bendratį nuneš kaip smiltis vėjai
Ir atsisveikint mudviem leista tik...

Atsibundu. Žiūriu į pilką dangų,
Kurį jau rausvint pradeda žara.
Džiaugiuos, kad man kol kas jėgų pakanka
Ir susitikti laiko dar yra.

Tu nustembi. Ko atėjau, paklausi,
Bet aš nepasakoju tau baisų sapnų,
Tik prisiglausti prie tavęs varžausi
Ir vėl į naktį, į sapnus einu...