Origami dievas

Pradžios pabaigą atnešė spalvoti vėjai, išgirdę, kaip kažkas sako, jog Dievo nebėra, nes jis jau miręs.
Turėjo vykti stebuklai. Kosmoso fėjos jau nešėsi kibirus, pilnus indigo spalvos dažų, dangui nudažyti. Tai reiškė, kad turi susirinkti vėjai...

Vėjas, ant kurio pirštų šoko šaltis, pasirodė iš kairiosios kosmoso kertės. Jo nuotaika buvo niūroka. Gimė jis šiaurėje. Iš žmogui nepasiekiamo Visatos tamsio. Atidaręs sidabro duris, spindintis pasirodė Rytų Vėjas. Nuo Paukščių Tako ėmė ristis garai, kvepiantys kakava; pats Vakarų Vėjas pasirodė tik gerokai vėliau. Jis niekada neskubėdavo. Pietų Vėjas gyveno virš žvaigždžių. Jis pasirodė vėliau net ir už Vakarų Vėją, o jo rankos verkė.

Vėjai dabar sklandė erdvėje, kuriai niekas nesivargino dovanoti pavadinimo. Jie turėjo skurti mitą, kurį įgyvendinti nebuvo lengva, nes jų akių spalva skyrėsi, todėl dabar jie skraidė ir bandė kurti kiekvienas sau, kiekvienas pagal savo norus ir kiekvienas pagal galimybes.

Šiaurės Vėjas sklandė toje vietoje, pro kurią čia ir pasirodė lyg norėdamas išeiti. Jis nemėgo draugijos, o jo šalčiu apipinti pirštai gaudė orą ir plunksna jame užrašinėjo hieroglifus. Vėjas Labas Rytas rankiojo dusinančias dulkes ir kas septynis kilogramus paversdavo žėrinčiais upeliais. Vakarų Vėjas pakibo ant naujai gimusios žvaigždės ir tirpdė šokoladą. Pietų Vėjo ranka tekančios ašaros taip ir liko kabėti ore. Jam ir vėl buvo liūdna.

Dievo nebėra, nes jis jau miręs, – pasakė kažkas. Nimfos uždarė baleto mokyklas. Žvaigždės užtvėrė įėjimą į Grįžulo Ratus. Visata laukė mito, kad viskas pasibaigtų ir prasidėtų iš naujo. O vėjai sunerimo.
Jiems reikėjo šokti „Pasadoblį“, kad tai, ką po vieną sukūrė, taptų vienuma ir gimtų mitas, vėliau šokantis per lūpas.

Jei tai nebūtų istorija su vėjais, būtent jie ir būtų ėmę dūkti, išgirdę apie permainas. Iš net vėjams nematomo Kosmoso krašto vieniša atplazdėjo bekūnė, permatoma ir kaip voratinklis trapi, bet tobula idėja. Nimfos pasikinkė meteorus kaip žirgus ir kvietė vėjus. Keturių vėjų skirtingos rankos sučiupo tą vos regimą, bet stipriai kaip krioklys alsuojančią idėją. Jie savo rankose laikė mūzą. O mitas neramiai lakstė jos viduje.

Pietų Vėjas pakvietė septynias nimfas. Šiaurės vėjas atpūtė žvaigždes. Ant plunksnos jie pakabino viltį ištrūkti praradusią mūzą. Vėjai ruošėsi sušokti „Pasadoblį“. Niūrus Šiaurės Vėjas pirmąkart, kiek jį visi prisiminė, šyptelėjo ir šaltais pirštais iš burnos ištraukė taurę. Krištolinę. Pietų vėjas atidavė ašaras, kurias laikė dulkėtame maišelyje. Jis spindėjo. Rytų Vėjas sugavo nimfalidę ir, panardinęs ją šviesos upelyje, akimirksniu išaugino sėklą. Žalią. O Vėjas Tingus Vakaras pirštais išsiurbė iš šokolado visą jo energiją ir džiugesį.

Visa tai, ką surinko, vėjai įpūtė į krištolinę taurę. Jie pradėjo šokti „Pasadoblį“. Jie šoko ilgai. Keletą dienų berods. Po to, žinoma, pailso ir, apsukę po mirties kilpą, nėrė į Kosmoso dugną. Šimtmečio miegui. Ant Grįžulo Ratų jie paliko krištolo taurę, kurioje tykiai garavo lietaus vanduo ir kvepėjo ramunėmis. Dangus vis dar buvo indigo spalvos...


Origami mitas. Tavo arbatos istorija

– Kol gyvensi, tau čia dienos bus gražios! – pasakė Šiaurės Rytų Vėjas ir nulėkė.
Seniai tai buvo. Birželio mėnesį... Vienintelis dalykas, kurio čia nemėgstu – tai garantuota rasos vonia kas rytą. Kartais norėčiau užsimaskuoti juodžemiu – gyventi čia – pavojaus faktorius gan didelis. Šiandien šviečia saulė, o danguje plaukioja dideli balti debesys, kurie primena cukraus vatą, pardavinėjamą prie cirko arenų.

Kartkartėmis pasvajoju, kad gaunu dovanų ilgas ilgas kopėčias ir tris dienas lipu iki dangaus. Pirmą naktį šviečia naktiniai žibintai – jonvabaliai. Jie zuja aplinkui ir perspėja, jei įsisiautėjus nuovargiui nepataikau kojos padėti ant laiptelio. Antrą naktį šviečia žvaigždės. Apie jas daugybę mitų girdėjau, todėl man keista, kad jos nekalba, nes lengvai virpantis nakties oras laukia pasakojimų iš Paukščių Tako. Praskrisdamas piktas Šiaurės Vėjas dėbteli ir nusijuokia. Jo gūsiai paliesdami veidą šalčiu apipintais pirštais perduoda prielaidą, kad žvaigždės išlydėjo į naktinio baleto pamokas kosmoso nimfetes, todėl šiąnakt mes joms neįdomūs...

Baigiantis vėsiai nakčiai ir auštant trečios dienos rytui į plaukus įsisuks saulė ir palinkės gero ryto. Kakavos ji su manimi negers, nes labiau mėgsta mėtų arbatą. Įsitaisysiu ant vieno iš daugybės cukrinių kamuolių. Atsigulus ant nugaros, iš čia galima matyti, kaip kosmoso fėjos su plunksnomis nuvalo dulkes nuo Didžiųjų Grįžulo ratų. Vaizdas iš čia neatitinka realybės. Puikai matosi septyni bevardės upės vingiai (vardą ji gal ir turi, tik aš niekada nepaklausiau). Apačioje jie mano akims buvo neaprėpiami, o dabar sutelpa saujoje kaip lašelis rasos. Miškas, kurio matydavau tik pakraščius, dabar primena dobilų lauką, kuriame praleisdavau kiekvieną dieną.

Kartą tame dobilų lauke kažkas surado mėnesienos pripildyta dobilą – keturlapį. Dangus tą naktį nusidažė indigo spalva. Vietiniai vėjai tikino, kad išsipildo svajonė. O dabar iš viršaus tas laukas, kuris savyje slepia stebuklus, pamažu linguoja, primindamas tykius žvejotojų pamėgtus ežerus.

Pusryčiausiu su Pietryčių Vėju. Jo banga nuneš ant debesies padėtas žalias servetėles, kurios leisis į pievą kaip parašiutai (gaila, kad ant jų nespėjau parašyti žinutės bet kam). Pusryčiams išgersiu dešimt lašų lietaus. Turbūt svajojant apie kopėčias ir lietaus gėrimą viskas ir baigėsi. Pagavau save be vėjo linguojančią. Keletą kartų sučirpė žiogas, o tada tapau viena iš keturių ramunių, plūduriuojančių tavo arbatoje.


Origami globotinės

Šitos mergaitės nepatiko visiems. Nors iš pažiūros buvo visiškai sveikos ir neturėjo nei savaiminio degimo pėdsakų, nei šizofrenijos įdagų. Neaišku, ar jos nepatiko todėl, kad jų vardai bet kokiame šimtmetyje skambėtų keistokai, ar galbūt kažkam trukdė jų Japonijos sodų pavasarius primenantys rožiniai plaukai. Tikėtina, jog jų nemėgo už tai, kad jos klausėsi Hide ir mokėjo šėlti (na bent jau šokti). Bet antipatiškų savybių sąraše tikrai yra parašyta, kad jų nemėgsta už taip puikiai pamėgdžiotą Kurto Cobaino šypseną, už gerus kvepalus, už avangardiškų akinių kolekciją ir būtinai už tai, kad paskutiniais vaikystės metukais jos pasipuošė lėliškai pūstomis suknelėmis. Žmonės dažnai prasitardavo, kad jos erzina dar ir dėl savo pirštų, ilgumu puikiai tinkančių talentingiausio pianisto rankoms (arba vagiui). Merginos urzgė, kad kiekvienam vaikinui jos atrodė kaip Maria iš Blondie klipo. O apibendrinant jų nemėgo už visa šita ir dar už tai, kad jos mėgo gurkšnoti kakavą su čili, kramtė nagus, puikavosi skaisčiai raudonomis lūpomis ir t. t. Tiesiai šviesiai – jų nekentė už viską.

***

Stigmas jos puikiai uždengdavo megztiniais su keistais pasakų herojų paveikslėliais arba marškiniais su smulkiais nėriniais (kiekviena pagal skonį). Savaiminio degimo pėdsakus jos maskuodavo fraze „nepavykusi tatuiruotė“ arba nugvelbta sauja birios kreidą primenančios pudros (būdas atsižvelgiant į laikmetį). Dėl vieno jos tikrai sutarė – su šizofrenija gyveno taikiai ir tyliai. Vienos iš jų vardas buvo Mai, o kitos Kasumi. Jų plaukai nebuvo rožiniai – jos juk niekada nebuvo Japonijoje pavasarį. Šitą jūs patys išsigalvojote. Mai niekada nesusipažino su Hide, o Kasumi jo ne tik klausė, bet ir atpažino jo žvaigždę danguje. Mai šypsena labiau priminė Mona Lizos, o ne Kurto Cobaino. Kasumi šypsenos niekas nematė, nes ji visada juokdavosi. Kasumi kvepalai – meilės etiketė, Mai tokių niekada ir neturėjo. Vaikystėje jos turėjo tik vieną pūstą suknelę, o juk kitos mergaitės bent jau po tris! Jų pirštai buvo plonyčiai, taigi jokios naudos iš gležno kumštelio, kai reikia apsiginti. Blondie vaizdo klipo jų amžiaus vaikinai juk net nežiūrėjo. Kakavą su čili Mai ir Kasumi gerdavo tik kartais. Tik tuomet, kai jausdavosi šaltakraujiškai ir pamiršdavo meilę (gyvenimui, orui, bet kam). Be to, jų lūpos buvo padažytos morfinu!

***

Jos vardas Mai. Todėl, kad jos tėtis norėjo išsaugoti tą paskutinį japoniško kraujo lašą dar plevėsuojantį venose, be to, visiems tai patiko, patiko. Taip ir pasiliko. Labai neilgam. Mai, jei neklystu, yra dvidešimt vieneri. Tuomet niekas taip neskaičiuodavo. Tiesiog jai tiek prie veido tiko. Jos plaukai buvo balti balti. Grynakraujė arija ši mergina.

Mai dirbo dvare. Ne prie šaltojo upelio, bet upelis ten buvo, nors mums visai nesvarbu. Mai dvidešimt vieneri, ir ji dirba dvare. Jos tėtis, kurį Mai vadino tėtuku, nesipilstė pinigais. Ir sėkme. Ir privilegijom taip pat. Taigi Mai, kuriai yra dvidešimt vieneri, dirbo dvare. Tame amžiuje visi taip darydavo. Daryti daugiau nebuvo ką. Tarkime, kad amžius buvo XVI. Arba dar geriau – XV amžiaus pabaiga tada buvo.
Taigi Mai neturėjo nieko. Tik nuo metų papilkėjusią skarelę (be sentimentalios vertės, tiesiog paprastą tokią), pintą krepšelį (tinkamą grybavimui) ir pagalvę, kimštą šiaudais su arklio plaukų kuokšteliu viduje.

Mai mėgo arklius, bet niekada jais nejodinėjo. Ir nejodinės, nes juos gerbia. Galbūt net per daug.
Iš visų dvaro darbų jai labiausiai patiko valyti langus. Ypač tuomet, kai šeimininko dukra skambindavo klavesinu. Mai nesimokė šokti baleto, bet buvo gulbiškai grakšti. Saulėtą dieną ji pakeldavo savo sijonus iki kelių ir lipdavo ant palangės. Pašokti, pažiūrėti į kregždes ir svarbiausia – išvalyti langus.

Ji ištiesia koją kaip šokėja iš muzikinių dėžučių, tarsi rasos lašas lapu nuo pečių nuvilnija jos plaukų sruoga (tokia balta balta balta), ranka išsitiesia pasveikinti į lizdą parneriančios kregždės. Mai norėtų būti viena iš jų. Dieną naktį su uodega lyg siuvėjo žirklėmiskarpyti dangų, kad prapliuptų lyti.

Mai galvoje visada skamba klavesino melodija, ataidinti iš salės pirmame aukšte. Ta salė niekam nepatiko dėl blogos akustikos, bet Mai tai netrukdė. Ta naktis Mai buvo nebūdinga. Po darbų ji krisdavo į lovą lyg rudeninis lapas nuo šakos ant vėsios žemės, o dabar ji stovėjo kambario viduryje ieškodama apatinuko. Jos baltos pėdos, regis, užskrido į trečiąjį aukštą, kur langai buvo didžiausi. Mai galvoje grojo klavesinas. Kažką aktyvaus, bet pakankamai melancholiško. Mai užplasnojo  ant palangės. Tą gruodžio naktį (prieš Kalėdas) Mai nenukrito. Ji karpė dangų kaip naktinė kregždė.
Rytą ją rado darbininkas, ėjęs į arklides pagirdyti arklių. Niekas dėl jos neverkė, nes verkti nebuvo kam.

Po šimtų metų Paryžiuje prabudo Kasumi. Jos galvoje grojo Yann Tiersen, ir ji norėjo būti kregžde.

***

Kasumi pasaulis be atvangos sukasi. Ji viena iš tų pasaulio nuodėmių, kuri realiame laike negyvena. Akistata su tikro laiko dūžiais jai pakankamai skausminga. Panašiai tokia, kaip tatuiruotės darymas – adata kartu su rašalu drasko odą ir kuria meną (kai kuriais atvejais). Skauda, bet ne taip, kad nenorėtum pakartoti. Ir nebūtinai dėl rezultato. Dėl paprasčiausių rungtynių su savimi, kurias be abejonės esi pasmerktas laimėti. Kasumi sadomazochistė! Jos fantazija daug didesnėje galioje nei realus protas. Ji 5 cm pakilusi nuo žemės arba susmigusi į ją iki kulkšnies. Priklauso nuo oro. Lyg to dar būtų maža, Kasumi ir skaito daug. Ir ne Čechovą ar Šekspyrą, o fantastinius romanus: užsidaro stebuklinėse pasakose kaip lobių skrynutėse. Kartais gali pastebėti, kaip jos plaukai skaitant taršosi nejaučiamame transo vėjyje. Kasumi šizofrenikė arba bent jau visiems taip prisistato (fake fake fake fuck fuck fuck).

Kartais ji kalba per miegus. Žino, kad niekas neklauso, bet taip to norėtų.Nejaugi įdomus pasaulis tik puslapiuose. Noriu būti vampyre. Šitaip  Kasumi parašė apie save rašinyje. Niekas jos nesuprato. Kam tas trečias asmuo? Kasumi neturėjo nieko. Tikrai nieko neturėjo. Jos mėgstamiausių knygų lentynoje puikavosi Haris Poteris ir dulkių kamuolys. 47 kartai bendroje įskaitoje. Tiek kartų ji perskaitė tas septynias magiškas knygas su jau gerokai nučiupinėtais ir kakava sulietais puslapiais. Tarp šių pakankamai geros kokybės puslapių ji užsidarydavo reguliariai, kad paverktų, pasijuoktų, paskraidytų. Kad realiame pasaulyje tušas nenutekėtų. Ten jos jausmų paletės spalvos šokinėdavo lyg airiškų šokių sūkuryje besisukanti jaunuolių porelė.

Kasumi poros neturėjo. Dažnai ji padaro „dingau“ ir nebebūna išvis. Kasumi – vienintelis gyvas sutvėrimas, gebantis pabėgti nuo savęs.
Sykį Kasumi valgė ryžius – su lazdelėmis juos gaudyti jai sekėsi puikiai. Ji nusprendė, kad myli. Bet šito pasakyti neturi kam. Mergaitės jai gan draugiškos, bet jos širdis joms uždaryta. Kasumi berniukas keistas, bet, be abejonės, žavuoliškas. Vaiduokliškas. Bet Kasumi išvažiavo iš Paryžiaus ir Eliziejaus laukuose kavą už 3 eurus dabar ji geria viena. Knyga rankose kompanione „nesiskaito“, nes per daug dera prie garderobo. Kasumi netipiška prancūzaitė. Labiau japoniška „anime“ svajonė. Todėl padavėjai jai dažnai pamerkia akį ir karališką „Late“ atneša su daugiau grietinėlės.

Tą lemtingą popietę Kasumi paliko namuose skėtį. Tai negerai, nes ji valgo per daug makaronų – jokio imuniteto. Kai ji atėjo į kavinę gerti „Late“, padavėjas jai akies nepamerkė ir grietinėlės pašykštėjo, nors tušas ir nebuvo skruostais nutekėjęs. Kasumi sugalvojo, kad reikia patikrinti, ką veikia Paryžius. Tokią misiją ji kartodavo kas mėnesį. Taigi štai Kasumi ant Eifelio bokšto. Stebi. Mieste padaugėjo sidabro spalvos automobilių ir moterų su juodaus auliniais bukanosiais batais. O tada Kasumi pagalvojo, kad jau 24 kartą ji čia ateina po to laiko, kai jos berniukas išvažiavo. Jai suspaudė širdį, tik ne ilgesingai taip, o taip kitaip kažkaip.
Tuo metu nutiko keletas dalykų. Vėjas nupūtė jos lengvą šilko skarą, į kurią buvo susupti cinamonu kvepiantys plaukai. Skarelę pasivogė vėjas. Tas pats, kuris ką tik nupūtė pačią neklusniausią sruogą nuo kaktos ir atidengė jos veidą. Kasumi akys pasidarė dangaus mėlynumo spalvos. Visada taip nutikdavo, kai akys sudrėkdavo. Bet Kasumi ašarojo ne todėl, kad vėjas sušaldė jos akių mėlį, o todėl kad savo berniuko ji nebemylėjo.

Mai ir Kasumi sieja tik tai, kad joms abiems buvo velniškai liūdna.
Kas atstos Kasumi tėtį? Nulis laiko – nebeliko mano tėčio vaiko.

Mano tėtis turėjo vienturtę dukrelę. Mano tėvelio dukrelės vardas niekam nebuvo aiškus. Mano tėčio žmona vadino mano tėčio dukrelę Kasumi. Mano tėtis dažnai iš parduotuvės savo dukrelei parnešdavo saldumynų. Mano tėčio vienturtė dukrelė, būdama penkerių, mėgdavo skaičiuoti iki dešimt. Kai mano tėčio dukrelei tai pavykdavo, mano tėtis parnešdavo jai „KINDER“ kiaušinių. Mano tėtis visada parnešdavo du. Mano tėčio dukrelė galvodavo, kodėl mano tėčio žmonos mamos vištos nededa šokoladinių kiaušinių su žaisliukais, kuriuos gali praryti vaikai iki trejų metų. Mano tėčio dukrelei iškrito priekiniai dantys. Mano tėčio vienturtė su malonumu demonstruodavo netikėtai burnoje atsiradusią skylutę mano tėčio draugams. Mano tėčio draugai iš jos švelniai juokdavosi, o mano tėčio draugų vaikai mano tėčio dukrelei pavydėjo naujai beaugančių milžiniškų triušio dantų. Kartą mano tėčio dukrelė žaidė balkone su lėlėmis. Mano tėčio dukrelei buvo labai karšta, ji, apsvaigusi nuo karščio, užmigo, o mano tėčio dukrelės šokoladiniai kiaušiniai ėmė tirpti. Mano tėtis pamanė, kad mano tėčio dukrelė jo nebemyli, nes leido jo dovanotiems saldainiams ištirpt, todėl mano tėtis susidėjo daiktus į lagaminą ir išvažiavo.


Pirmas Kasumi koibito

Tą kartą, kaip sėdėjau ant šlapio medinio suoliuko atlošo prie stiklinės autobusų stotelės, rankoje laikiau ką tik pridegtą ir ramiai mėlynais nuo drėgmės dūmais smilkstančią Camel cigaretę iš mėlyno pakelio su kupranugariu, kuriame dabar kovotojų su kovotojais prieš tabaką buvo likusios tik keturios, ir laukiau viešosios transporto priemonės numeris 6, supratau, kad kažkas pradėjo skaityti mano mintis. Kitapus gatvės stovinčio vaikino akys buvo žalios.

Kaip ji išmoko kalbėti

Iš pradžių būna šalta, labai nejauku būna. Akys pavirsta stiklinėm, tokiom kaip iš siaubo filmų, kur nieko nemato, ir jose nieko įžiūrėti negali, kojos nelaiko, nors manai, kad ant kojokų nesi pasilipęs. Negera, labai negera būna. Žodžiai painiojasi, ir tenka rinktis iš skyriaus: vaikiški arba banalūs. Kraujas kaista, o šildyti nesugeba. Norisi susigūžti, pasirodo didelės falangos išdidumo, egocentrizmo, bet visiškai išnyksta agnoscizmas. Mintyse pašėlusiai sukasi mantros, nors žinai, kad esi pakrikštytas krikščionimi. Žiedai slysta nuo pirštų lyg jie būtų tepti sviestu, o iš tikrųjų  jie tik sudrėkę nuo prakaito. Rūbai dusina, o taip nepadoru būtų juos nusirengti. Lūžta rankose sugniaužti pieštukai. Kažkas iš vidaus veržiasi laukan. Labai norisi užsimerkti, nors ir taip akyse žaižaruoja beribiai kosmoso laukai. Kyla pagunda išsinerti iš savo kūno ir įkvėpti oro. Ir tuomet drąsa susitelkia į vieną kūno lopinėlį. Įsikandi į lūpą dėl tikrumo. O tada prasideda pokalbis.


Naktis, kai Origami dievas Kasumi sapnų neprižiūrėjo

Birželis jau baigia savo trasą. Dvidešimt pirma ar velnias žino, kuri diena baigėsi. Nors dar tamsu, bet jau kitos dienos pradžia, nes mobiliojo telefono laikrodis rodo kelias minutes po dvylikos. Po pagalve padėto grotuvo ausinės susiraikiusios tyso nuo lovos krašto beveik paliesdamos grindis. Nors beprotiškai karšta, stipriai susisupus į antklodę užmigti būna geriau. Nors tylios muzikos beveik nesigirdi, nesinori išjungti seno ir apdaužyto ausinuko. Tegu senka jame patogiai įsitaisiusios dvi įkraunamos baterijos, nes aš irgi išsekusi.

Trys dienos nevalgymo, nesąmoningo bado turbūt visai susuko galvą. Vos užmerkus akis sapnuojasi dvokiančios pakelės kavinės, kuriose prie baro sėdi stori ir bjaurūs vyrai su languotais, riebalų dėmėmis išmargintais marškiniais, kurių rankovės paraitotos, kad būtų lengviau sudoroti dar vieną vištienos gabalėlį. Greičiausiai leisčiau sapnui tęstis toliau, bet žinau, kad tu stovi kažkur man už nugaros, todėl sąmoningai atsipeikėju... Nenoriu, kad matytum mano purvinų sapnų maratoną...
Muzika vis dar maloniai groja. Išsekinti tas baterijas sunkiau nei maniau. Reikėtų nuspirti antklodę, kad atsigaučiau nuo karščio, bet bijau atidengti rankas.

Šią naktį dar keliskart prabudau, ištempdama tave iš dvokiančių sapnų. Prabudau šeštą. Mama eidama į darbą pažadino dešimtą. Galiausiai sugebėjau atsikelti penkios minutės po dvylikos.
Svyruodama nuėjau į balkoną. Atsisėdau ant jo gale esančios batų dėžės,pravėriau langą, pasiklausiau lietaus, užsidegiau cigaretę ir stebėjau baltą katiną su juoda uodega. Vėliau jis palindo po mašina. Galbūt sušlapo...



Širdies ritmas ir Šopeno melodija

Per juodas kompiuterio kolonėles skamba Yann Tiersen. Nors skambantys pianino akordai atliekami tobulai, naivi siela, pasislėpusi baltaplaukės mergaitės kūne, tame pačiame kambaryje lengvais pirštais skambina Šopeno noktiurną G minore. Naivi siela padalinta į dvi dalis – į Taip ir Ne.
Taip,naivi mergaite, viskas bus gerai. Ne, nė velnio.

Sniego baltumo pirštai stipriai sugniaužia du paskutinius kūrinio natomis išmargintus lapus. Ant natoms skirto pasidėti stovelio lieka tik vienas. Didesnėmis ir ryškiau parašytomis raidėmis lapo viduryje išspausdintas pavadinimas. Dešinėje, žemiau po pavadinimu, tiesiai virš prasidedančios penklinės – autoriaus pavardė.

Du suglamžyti kūrinio lapai išsimėtė kas sau. Vienas vis dar laikosi ant klavišų, antrasis jau paspirtas po skambesį reguliuojančiais pedalais. Skirtingos tų popierėlių pozicijos, skirtingi juose pažymėti ženklai. Jie tiesiog nevienodi kaip Taip ir Ne.

Baltaplaukė mergaitė ne šiaip sau suglamžė lapus. Iš trijų pasitikėjimo komponentų jai liko tik vienas. Atsiradęs pirmiausiai ir visada stovėsiąs pirmas tarp visų buvusių ir būsimų. Kairiu ir dešiniu skruostu bėga lenktyniaujančios ašaros. Jos lenkia viena kitą norėdamos kuo greičiau pasiekti juoda Re diezo klavišą ir sukelti lengvą jo skambesį. Finišą pasiekia abi kartu. Dabar juodą klavišą puošia mikroskopinė balutė. Mergaitė ištiesia rankas, suranda klavišus. Abiem rankom užgauna aukščiausią ir žemiausią la natą. Pamažu spaudžia klavišus vieną po kito. Rankos susiduria instrumento klaviatūros viduryje. Suskamba du darnūs garsai. Jie kaip rytinis žadintuvas pažadina mergaitę iš lengvos melancholijos. Ji pakelia galvą, leidžia paskutinėms ašaroms pradėti lenktynes, trenkia delnu į klavišus ir ryžtingai praneša kambario sienoms:
– Jam aš negrosiu!


Kam Kasumi pasakė „aishiteru“?

Jie sėdėjo ant tilto virš greitkelio. Jo pradžioje Kasumi nusiskynė kiek pavytusią ramunę ir dabar sėdėdama šalia ją apkabinusio Kaito skabė vieną žiedą po kito, tyliai murmėdama myli, nemyli. Kaito žiūrėjo į tolį, ramiu žvilgsniu palydėdavo pravažiuojančias mašinas ir mintyse palinkėdavo gero kelio. Kasumi nuskabyti lapeliai krito ant Kaito kelių, po to juos pakėlęs vėjas nunešdavo savais keliais.

Myli, nemyli. Kasumi plonais pirštais lengvai nutraukė paskutinį ramunės žiedelį, pažiūrėjo į žaliaakį vaikiną sutaršytais smėlio spalvos plaukais, kurį mylėjo be galo (kiek galėjo tai suvokti) ir klausiamai tarė:
– Nemyli?..
Ji šiurkščiai numetė gležną žiedelį. Kaito pasižiūrėjo į rudas Kasumi akis, kurios buvo didelės ir priminė desertines lėkštutes, stipriai ją apkabino ir išplukdė iš savo lūpų švelnų žodį „myli“. Tada staiga ir netikėtai pabučiavo merginą. Kasumi pilve subangavo jūra, nuo kurios jie buvo toli.
Abu dar ilgai sėdėjo, stebėdami pravažiuojančias mašinas. Aptarė daugybę dalykų, suplanavo kiekvienas savo ir bendrą jų gyvenimą. Kasumi daug juokėsi, o Kaito žiūrėjo į ją svajingai. Tada atrodė aišku, kad merginai pavyko prisirišti vaikiną, paversti jį bevale įsimylėjusia būtybe.

Sutemo. Pievose porelei uždainavo žiogai. Kasumi buvo liepta žvaigždėms pasirodžius keliauti namo. Bet jie jau ilgai į jas žiūrėjo, dovanodami vienas kitam po vieną dangaus blizgutį...
  
***
                                              
Pieva. Kažkur netoli girdėti greitkeliu pravažiuojančios mašinos, galima įžiūrėti ir tiltą, kuris taip pamėgtas jaunų vienas kitą mylinčių žmonių. Pievoje vilkinti juodą čigonišką sijoną turkiškai sukryžiavusi kojas sėdi rudaakė mergina Kasumi. Ji ištiesė ranką ir nuskynė ramunės žiedelį, kuris jau buvo beveik užskleidęs žiedlapius nakties miegui. Seniau ji burdavo tik dviem žodžiais „myli- nemyli“, bet močiutė jai liepė kalbėti daugiau. Taigi mergina gležnais piršteliais skabo žiedelius ir garsiai diktuoja pievai savo pranašystę:
– Myli, nemyli, keikia, bučiuoja, po velnių siunčia...
Burto ratas apeina kelis kartus, kol paskutinis žiedlapis nukrinta – po velnių siunčia.
Mergina atkryžiuoja kojas, staiga pasineria į žydinčią jūrą. Prieš suskleisdamos paskutinius žiedus ramunės dar sudainuoja:
– Myli, nemyli, keikia, bučiuoja, po velnių siunčia.

***

Ji įsitaiso ant nušiurusios kėdės su atlošu, kuris kadaise turėjo dvi lenteles atremti nugarai. Dabar liko tik viena, kuri jau greitai žada nulūžti. Tada, prieš dvidešimt metų, patogios kėdės vardą gavusi lentukių krūva virs suklerusia taburete. Kasumi močiutė jai vis kalba, kad, sėdėdama prie stalo kampo, mergina kas kartą savo vestuves nutolina septyneriais metais. Šelmiška šypsena pasipuošusi mergina juokais nuleidžia močiutės žodžius. Nors gal nederėtų.

Ant baltos, riebalais nutaškytos viryklės sucypia arbatinukas. Kasumi pakyla nuo pamėgto stalo kampo ir prieina užsukti dujų, išsitraukia puodelį, kuris vienintelis močiutės namuose yra likęs su ąsele, atidaro plono medžio lentynėlės dureles ir išsitraukia maišelį su jau sudžiūvusiomis ramunėmis, įmeta kelias galveles į puodelį ir užpila garuojančiu vandeniu. Kasumi eina stalo link, pakeliui ištaškydama kelis arbatos lašelius. Atsisėda stalo kampe, taip pažymėdama dar septynerius metus be santuokos.

Kasumi myli ramunes, o jos greičiausiai Kasumi negali pakęsti. Ji norėtų jų paklausti, kaip yra iš tikrųjų ir dėl kieno kaltės pasaulis sukasi. Mergina pasižiūri pro langą – į daržinę. Šuns būda tuščia, tik virvė jam parišta dar kabo. Vakar tas nusenęs mišrūnas pasimirė.

***

Vidurvasario vidurnaktis. Jaukiame mažo  medinio namuko kambaryje, viengulėje geležinėje lovoje, Kasumi gulėjo pramerkusi akis. Jos nekankino nemiga, jos nepažadino įkyriai zyzianti musė. Jos kambario langas buvo praviras. Vakare, prieš guldama į lovą, ji jo neatidarė, nes dar ilgai skaitė knygą užsidegusi lempelę virš lovos. Bijojo, kad nepriskristų uodų ir kitų ją gąsdinančių bestuburių „bjaurybių“. Dabar medinis dvigubo stiklo langelis buvo praviras. Pro jį plaukiantis vėjas bangavo baltas užuolaidas.

Kasumi pakėlė galvą nuo pūkinės pagalvės, įsispyrė į jaukias šlepetes, kurias visada laikydavo prie lovos ir tipendama medinėmis grindimis priėjo prie lango. Kasumi pasimėgavo vėjo glamonėmis (visai kaip herojė iš romantinių knygų, kurias ji mėgo skaityti). Norėjo pasiremti alkūnėmis į palangę, aplipusią dulkėmis (vasarą ji ignoruodavo astmą), ir vėliau uždaryti langą, bet ant mažutės palangės kažkas jau buvo įsikūrę. Tiksliau jau buvo įkurdinta. Ten gulėjo ramunės. Kasumi žiūrėjo į apvytusias gėles. Galvojo, kaip ilgai jos ten paliktos laukia savo ieškotojos. Vienos iš jų žiedeliai buvo nuskabyti. Kasumi pakėlė puokštelę. Po ja gulėjo mažas sutrintas lapelis. Jame dailia, bet sunkiai įskaitoma rašysena mėnulio šviesoje matėsi žodžiai:
– Myli, nemyli, keikia, bučiuoja, po velnių siunčia. Pažaiskim?

***

– Kasumi bloga.
– Kasumi gera.
– Kasumi bloga! Tu negali Kasumi suprasti, nes tavo oda sena, akys užkritę. Tu nebematai saulės taip, kaip ji šviečia man. Tavo plaukai – sniegas, mano plaukai – naktis. Tavo akys ežerai, o mano – mirtis! Tu neskabai ramunių ar šiaip geltonų gėlių žiedų, kad suvoktum, myli ar ne, nes tu manai, kad puikiai išmokai gyvenimą, o išties susenai nežinodama, ką reiškia apsvaigti nuo oro taurės. Šitaip Kasumi niekada mažaūgei savo senelei nepasakys. Jos tėtis propagavo rytų kultūrą.


Kasumi sensėjaus plaukų istorija

Valytė jauna buvo graži mergytė. Gaila, nepamenu nieko daugiau iš tų laikų, kai į pasaulį iš dangaus vėpsojau. Kai Valytė užaugo jos plaukus apsnigo. Pečius dengė jos žilųjų plaukų pūga. Tada Valytę dvylika anūkų šaukė močiute.
Seniai vakare (kambaryje, kuriame stovi televizorius, sofa ir didelis ištiesiamas stalas, bet niekas jo nevadina svetaine) sėdėjo Valerija ir sugalvojo, kad nori atlydžio. Tada antroji dukra paėmė į pienu plaunamas rankas sidabro žirkles ir čiakš čiakšt – nukirpo ilgas ilgas Valerijos kasas – nuo jos plaukų nuslinko pūga. Atėjo pavasaris.

Tada Valytė nebedengė plaukų skarele. Karšto pieno, iškošto per marlę, prie šulinio nebeįpildavo.
Trečią kartą, kai mačiau Valytę, jos galvos nebedengė niekas: nei pūga, nei lengvas pavasaris, nei šilkas. Savo namuose Valerija mažai turėjo veidrodžių – savęs nesigėdijo. Visi meldė, kad Valytė nepailstų ir vėl plaukus ilgus ilgus užsiaugintų...
Ar greitai plaukai auga rojuj?


Kasumi vyrų kronikos

Lukas. Gražuolis mano suolo draugas. Dabar šis žmogus yra viena iš tų retų saulių, be kurių pasaulis griūva, žvaigždės krenta, o kakava nekvepia. O keista, nes maždaug prieš 365 dienas aš būčiau atsisakiusi muzikos iš savo gyvenimo, kad tik mano akys neužkliudytų jo. Lukas – keistas žmogus. Jei norite savo akimis pamatyti, kas yra evoliucija, tereikia su Luku praleisti savaitę. Aš dažnai su juo nespėju, todėl žinau, koks aštrus pasidaro grindinys, kai esi juo tempiamas. Lukas mėgo hip-hopą, jei neklystu, o dabar jo tyrinėjamo pasaulio kiekis yra apribotas iki vienos akies. Jis negali pakęsti vėjuotų dienų. Vaikšto su kepure. Turi savitą plaukų kedenimo metodą. Jis moka iškepti picą, o per anglų kalbą jis miega. Luką supa daugybė žmonių, kurie jį mėgsta. Aš jo nebijau ir juo pasitikiu. Su juo eičiau apsipirkti ir į karą. Vesčiausi į dangų ir guldyčiausi į lovą. Taip, jis – geriausias mano draugas. Kartą mes vaikščiojome senamiestyje. Rotušėje, žiūrėdama į jį, padėjusį galvą ant mano kelių ir rinkdama iš jo plaukų keisto augalo žiedus, liepiau sau niekada jo nepalikti.
Myliu tave, Lukai.

Mindaugas – idealiai iš amerikietiškų filmų atkartotas teisingo berniuko fenomenas. Aš jį pažįstu devynerius metus. Man patinka šitas skaičius. Mindaugas nešioja vienspalvius baltus, žydrus arba rožinius marškinius trumpomis rankovėmis, melsvai pilkšvą švarką (komunistinį šiek tiek) arba juodą su smulkiais dryželiais. Mindaugas turi akinius, kurie nuo saulės pajuoduoja. Geras išradimas. Mindaugas nėra stileiva. Anaiptol. Man atrodo, kad jis sąmoningai „eina“ prieš šią sąvoką. Jis klausosi argentinietiškojo tango, grigališkojo choralo, Bacho ir David Gueta. Dar jam patinka Alizee. Seniau galvojau, kad jis atsakymų ieško enciklopedijose, o pasirodo, kad jis skaito Šekspyrą ir rašo jo stiliaus eilėraščius. Per Valentino dieną jis kiekvienai klasiokei parinko ją geriausiai atspindintį sonetą. Manajame buvo žodis karalienė.
Gerbiu tave, Mindaugai.

Loranas. Taip jo vardas prancūziškas ir taip jis man nekeistas. Taip, mano mamai jis asocijuojasi su krokodilu. Taip, jis mano draugės vyresnysis brolis ir, be abejonės, jis buvo mano pirma meilė.
Kartą, kai vakaras buvo paskirtas tėvų susibūrimui, visos jų atžalos buvo paliktos kitame kambaryje. Kaip tada atrodė pridera. Tada aš pirmą kartą lūpomis prisiliečiau ne prie mergaitei priklausančio kūno – pabučiavau Loranui alkūnę. Taip, meilė sklandė ore. Man rodos, tą vakarą dar buvo penkeri.
Žinau, kad dabar jis turi gražius batus ir yra DJ. Žmonės apie jį kol kas dar tik kuždasi, bet neužilgo imsis skanduoti.
Sėkmes tau, Loranai.

Algirdas gyvena kitame mieste. Mes susipažinome internete. Balandžio 5-ą dieną. Tada snigo. Taip –pavasarį sniego buvo daug. Kaip ir laiko. Mes susirašinėjame laiškais ant popieriaus su rašalu.
Algirdas sako „ateitai“ ir jo akys mėlynos. Jis nešioja akinius ir klausosi hardcore muzikos. Vienas į kitą mes kreipiamės „jūs“. Kai jis atvažiavo, mes apsimėtėme lapais netoli stoties esančiame parkelyje. Jis dar buvo atvažiavęs į premjerą ir nakvojo svetainėje. Jis sakė, kad jam patiko spektaklis, bet jam patinka daugybė dalykų ,kuriuos darau aš. Jis vadina mane princese ir jis jau seniai nebe mano geriausias draugas. Kažkurio pokalbio metu jam išaugo sparnai ir jis tapo angelu. Jei jis kažkur dingtų, aš nenumirčiau –gyvenčiau dėl jo.
Myliu jus, Algirdai.

Apie Miega aš visada galvoju važiuodama autobusu namo. Man įdomu su šituo indigo vaiku. Jis kvepia cinamonu ir turi keturių duobučių šypseną. Aukščiausios klasės komplektacija. Miega kakavą geria savotišku stiliumi. Apie Miega galėdavau parašyti daug, bet geriau į jį žiūrėdavau. Kartą jis mane piešė. Kažkas jam pasakė, kad myli jį su plaukais ir be plaukų. Jis už natūralumą. Per gimtadienį jis man padovanojo idėjų lemputę, nes jam pasirodė, kad pas mane tamsu.  O paskui jis išėjo. Su cigarete, regis.
Pasiilgau tavęs, Miega.

Išvados?
Ir kalbant apie juos svarbiausia ne tai, kokie jie yra. Ypatingi jie turi būti tik man. Jie mano vyrai ir niekam kitam jų duoti aš nenoriu. Jie visi svarbūs ne dėl to, kokiais patys save sukūrė, o tai, ką sukūrė kartu su manim. Aš turiu kūrėjo sielą. Ir anaiptol ne egocentrizmu tai kvepia, o tiesa. Jie buvo, yra ir turėtų būti tokie kaip ir aš. Teptukai man, drobė aš jiems. Galybė formų. Nuo paprasčiausio taško sakinio gale iki to, ko net visagalėje gamtoje nėra. Meilė tokia. Ir būtent jiems. Kiekvienam skirtinga ir nepalyginama. Aistros, atsidavimo, nuoširdumo, pokalbių, kvėpavimo kiekis kiekvienam kitoks, bet savitas, nieko neskriaudžiantis ir dėl to ypatingas. Sukurtas kaip pagal užsakymą su funkcijomis, patenkinančiomis kiekvieną poreikį. Anaiptol tai ne vergija. Mainai, susukantys protą ir atveriantys svarbiausią elementą. Tai būgnų ritmas, pagalvojus apie Miega. Nekaringas, nekurtinantis, negąsdinantis. Aiškus, ,nenuginčijamas, aistringas ir viską pasakantis. Tai meilės forma numeris vienas. Plačiausiai paplitusi pasaulyje. Bet niekada nenuvalkiojama, kad ir kaip komercinama.
Turint šią meilės formą žodžiai tampa visiškai bereikšmiai. Užtenka tiesiog pagalvoti. Tokia meilė niekada nesibaigia. Tik jei per daug artimas dienos ir nakties principas. Ir para, deja, čia turi ne 24 valandas. Dienos gali trukti akimirką, o naktys emocingą amžinybę. Bet žmogus per menkas, kad pajaustų amžinybės ribas, kad suprastų, jog ji nesibaigia. Jis nesusiduria su ja, tik su savo galimybių ribomis. Žmogus pasmerkia save laukti tiek, kiek pats nebegali pakelti. O aš tikiu, kad šis laikas ribotas. Visiems reikia pertraukos. O po jos ir penkių minučių dienos užtenka, kad pasijaustum turįs viską. Tai besąlygiška meilė. Sutinkanti pakelti viską, prisiimanti tą pasiaukojantį ir šekspyrišką amplua, kuris taip dažnai pasirodo apgailėtinas, tik ne jai pačiai. Minusas, kad taip galima mylėti tik vieną. Nes pakelti daugiau tiesiog nebūtų įmanoma. O kartais taip norisi atsvaros, padedančios pirštų galais paliesti grindinį.

Dabar naktis. Žvaigždėta ar ne, nesvarbu. Paradoksalu. Juk miegui taip ir priklausytų. Tik ne šitam Miega, kurį aš laikiau. Ši meilė užima visą minčių vandenyną, sakyčiau, visatą, jei protas neatsisakytų suvokti jos dydžio. Bet taip būtų tiksliau, nes nei to, nei to dydžio ir svarbos neįmanoma aprėpti.
Tokią širdgėlą norisi palikti angelams, kad jie susmulkintų ją į mažyčius trupinėlius ir paliktų tik vieną, primenantį, kad dar galbūt kada nors, kiek nors tai gali būti įmanoma. Angelai – meilės forma numeris pirmas su puse. Gyvybiškai svarbi. Nes žmogaus emocinis ribotumas taip ir reikalauja ramsčių. Meilė angelams niekada nesibaigia ir, nors kreipiuosi į savąjį jūs, tai anaiptol ne formalus suvaržymas, o begalinės padėkos ir atsidavimo forma. Nes angelas čia ne vienas. Vienas paskui kitą mes dirbame šį darbą. Dėkodami pagalba. Tokie žmonės visiškai niekada neišeina, jie grįžta fiziniu pavidalu, kad būtų galima į juos žiūrėti ir vėl džiaugtis juos turint. Ir skambinti 911 jiems nereikia, jie patys paskambina, nes čia egzistuoja nenutrūkstamas ryšys. Kuris taip svaiginamai priverčia patikėti telepatija.
Apie savo vyrus aš visada galvoju. Gerdama karštą šokoladą aš nepamirštu cinamono miltelių. Ir praeiviai man tuomet pasipuošia ne savo keturių duobučių šypsena. Miego veidą aš uždedu jiems, kad sau jį grąžinčiau nors tai cinamoninei akimirkai. Nors laiškų ir neberašau taip dažnai, perku švelnų popierių ir rašalą. Užrašau „myliu jus“ ir tikiuosi, kada nors pasiųsti angelams. Jų tiek daug, bet jiedu man imponuoja labiausiai. Žmonės ateina ir išeina, bet juk dar egzistuoja ir terminas „pareiti“, tik aš nežinau, kada...


Sayonara Kasumi

Suošus vėjui, nusileidus saulei, aptemus dangui, pakilus mėnuliui, sužibus žvaigždėms, bet vis dar plakant širdžiai, Kasumi išeis į naktinį Paryžių, nubrauks plaukus nuo veido ir įsitaisiusi ant šaligatvio pasižiūrės į origami dievą. Žvaigždės jai atrodo gražios. Pirmą kartą po „seniai, seniai“. Šį vakarą jai negalioja taisyklės, draudimai ir apribojimai. Ji – šio vakaro kūrėja. Į žvaigždes ji žiūri ilgai, bet ne kaip buka romantikė. Veikiau kaip mokslininkė, žinanti, kaip ir iš kur jos atsirado. Ir savo širdies žodžių šią naktį ji nesiklauso. Tik patikrina, ar ritmas stabilus. Kaip šeimos gydytoja (kuri jai dar penkiametei mergaitei duodavo citrininių pastilių).

Rytą Kasumi pasitinka su cigarete. Saulei nedrąsu  ją paliesti. Todėl ji budinti pradės daugiaaukščių namų gyventojus, sugriaudama jų privatumą prasiskverbusi pro langą. Kasumi ji palies tik tuomet, kai netyčia atsispindės nuo lango esančio priešais tą vietą, kur sėdi Kasumi. Palies jos petį. Tada Kasumi atsistos ir išeis žingsniu, primenančiu skrydį. Tapusi kregžde, kurią visą naktį lankstė iš origami lankstyti skirto popieriaus.

_______________

Žodžių paaiškinimai:

Origami – popieriaus lankstymo technika
Nimfalidė – ryškių spalvų dieninis drugys, dažniausiai gyvenantis tropinio klimato srityse
Anime – savitu stiliumi piešti japoniški filmukai
Koibito – mylimasis (japoniškai)
Aishiteru – myliu tave (japoniškai)
Sensėjus – mokytojas
Sayonara – viso gero (japoniškai)
Mai – vardo reikšmė – šokėja
Kasumi – vardo reikšmė – migla
Kaito – vardo reikšmė – jūra, vandenynas