"... kol mirtis jus išskirs..."
Ir buvimas kartu - pastovioji paguoda,
Kai viskas velnioniškai kinta,
Kai delne sauja smėlio,
Kurį tik nespausdamas tu išlaikysi,
Ir mane išlaikysi laimingą,
Jei nespausi taisyklėm ir norais...
"... jus išskirs..." - pro ausis praleista pranašystė -
Už vestuvinių tostų ir pokylio alaso
Juodas grėsmingas šešėlis.
Kaip norėtume jo neregėti ne tik tądien,
Bet metų metus!
"... jus išskirs..." - kuo toliau, tuo sunkiau patikėti,
Tuo skaudžiau atiduoti tai,
Kas tavo gyvenime tapo brangiausia...
"... jus išskirs..." - žiauriai perspėjo, sakė...
"... jus išskirs.." - gal suplėšys?
Nes dalys suaugo į vieną
Ritualais kasdienės buities ir vaikais...
Pranašingoji juodvarnio šmėkla
Vieną dieną sugrįš,
Kad primintų, kas buvo žadėta -
"... jus išskirs..."