Žiūriu į dangų, bet retai.
O štai dangus...
(Net nesvarbu,
Kuri bebūtų valanda) -
Jis visą laiką žiūri į mane.
Sugauna saule, ūkana, lietum,
Apčiupinėja vėju
Ir oro gurkšniu įkvėptu,
Dienos šviesa ir jos šešėliais,
Nakties tamsa ir mėnesienom...
Nepasislėpsi! NE!
Ir neištrūksi! NE!
Net nežinau, kaip jam reikėtų būti,
Jeigu manęs nebūtų čia.
....................................................
O kai išnokęs, išsiliesiu į erdves -
Apvaikščiosiu jį būtimi kitokia.
Ar kas, į dangų pažiūrėjęs, susipras -
Kodėl jis būti be žmogaus nemoka.