Nublanksta sūkūrinės balos,
Įspraustos saulės delnuose.
Numįršta paskutinis lašas,
Pakyla mėnuo laukuose.

Vaduojasi iš ledo prievartos upokšniai,
Girdžiu, kaip miškas ošia rytmečio natas,
O ežeras tirštu rūku užklotas
Paskleis pasauliui ramumos bangas.

Gamtos stebuklai virpina jai širdį,
Karšti krisleliai bunda gelmėse.
Lavos lašeliai jai išdegins
Raudonas skruostų duobutes.

Dar dumblinas ir žalias oras
Pulsuoja plaučiuos neramiai,
O atgaivos šaltinis doras
Burnoj užanka amžinai.

Ji bodisi tokiu bjauriu pasauliu,
Iš apačios į viršų žvelgdama.
Tetrokšta būvio ji po saule,
Kad ją išgirstum mes, žmonija!