Vietos aplinkybė,
išsinėrusi iš žalčio odos,
atgimė smaugliu
ir dusindama vedė
prie pažinimo medžio,
kuris jau žydėjo,
užsimindamas apie rojų
esamoje vietoje ir esamame laike.

Kantriai ir viltingai –
kaip paliepta dievo knygose –
laukiau vaisių,
bet juos per godžiai ragaudamas
paspringau, kaip ir protėviai.

Rojus nutolo –
galbūt visiems laikams –
pažinimo vaisiai pasėjo netikėjimą
pačiu dievu,
nepanorusiu pasistengti,
kad rojus vis dar būtų pažadėtas,
o ne prarastas.

Bet viskas dievo valioj –
ims ir įrodys priešingai.
Ir duok dieve.