"Les feuilles mortes."  J. Kosma

*  *  *  *
                          1.
O kaip norėčiau, kad tu neužmirštum
Laimingų praeities dienų.
Tų pievų saulės išdabintų,-
Kvapais svaiginančių gėlių.
Nukritę lapai mus išskyrė,
Tik  dar sugrįžta, vėl iš atminties
Ir tavo juokas ir švelnumas žodžių,-
Tos džiaugsmo ašaros, mūsų praeities.
    Į užmarštį į tamsą vėjai neša
    Motyvą šios dainos, man tu ją dainavai.
    Kuomet į vieną širdys susilieja.
    Kai aš tavim, o tu manim tegyvenai.

    Priedainis.
O mes svajonėse paklydę,
Kaip ši lėta švelni daina.
Nukritę lapai mus jau skiria
Ir primena- tavęs nėra.
Nepermaldaujamas likime
Prikelk iš liūdesio gilaus.
Tegu banga negailestinga
Smėly pėdsakus mūsų nuplaus.

                           2.
Nukritę lapai jau pelėsiais dengias.
Po jais jau slepiasi slogi tyla.
Kaip juos nudraskę rudeniniai vėjai,
Kažką išsinešė, kažko nėra.
Bet tiktai ne svajingą žvilgsnį,
Švelnumą rankų,- dar prašau..
Dar nenueiki, apkabinki,.
Šią dainą aš skiriu tik Tau..
    Į užmarštį į tamsą vėjai neša
    Motyvą šios dainos, man tu ją dainavai.
    Kuomet į vieną širdys susilieja.
    Kai aš tavim, o tu manim tegyvenai.

    Priedainis.
      
        *  *  *  *
http://www.comnet.ca/~rg/ch_p004.htm
http://www.youtube.com/watch?v=n9Sfx3c7fR0