toj dienoj kai skalbiau savo kalbą ir džiausčiau iš ryto
iš kablelių brūkšnių ir taškų išsivijus virvutę
sunerimusi kad mano dangūs juodai neišlytų
ir ištirpusių siūlių nereiktų zigzagais susiūti.
aš be rankų judrių ir be kojų medinių įaugau
tik kalbėjimas brazdino sienas ir trukdė žiūrėti
kaip apuoko bičiulis apuokas pro atvirą langą
vagia skalbinius svetimus lopytus ir sudėvėtus
dar turėjau kišenėje keletą virvančių frazių
tėčio pusbrolis įteikė salėj gimtadienio šventės
kad galėčiau sukaupti paguodžiančių posakių bazę
o paskui sau linksmai ir laisvai į šalis nuspurdenti.